1. Dabartinis

Insultas yra nespecifinis terminas. Prieš suteikdami kodą, pasistenkite gauti patikslintą diagnozę (pvz., subarachnoidinis kraujavimas (I60), intracerebrinis kraujavimas (I61), smegenų infarktas (I63).

Pasekmės (vėlyvasis poveikis)

Paprastai pasekmėmis laikomos tokios būklės, kai funkcijos nepakankamumas atsiranda jau persirgus tam tikra liga (pvz., skoliozė po rachito). Insultas skiriasi tuo, kad jo atveju funkcijų nepakankamumas atsiranda iškart po insulto.

Jei pacientui tęsiamas gydymas, neatsižvelgiant į laiką, praėjusį po insulto, suteikiamas kodas, priskiriamas kategorijai I60–I64 (cerebrovaskulinės ligos) kartu su atitinkamais funkcijų nepakankamumo kodais (pvz., hemiplegija).

I69 Cerebrovaskulinių (smegenų kraujagyslių) ligų pasekmės kodus reikia naudoti tik gydymui pasibaigus, kai vis dar pasireiškiantis funkcijų nepakankamumas atitinka gretutinės diagnozės kriterijus (žr. ACS 0008 Padariniai (pasekmės) ir ACS 1912 Sužalojimų, apsinuodijimų, toksinio poveikio ir kitų išorinių priežasčių padariniai).

2. Sunkumas

Neurologijos Klinikinės klasifikacijos ir kodavimo grupė paruošė gretutinių diagnozių sąrašą, kuriame pateikti insulto epizodo sunkumo požymiai. Svarbu įsidėmėti, kad nebūtinai turi būti nustatytas funkcijų nepakankamumas, pvz., hemiplegija, tam, kad insultas būtų laikomas „sunkiu“. Ši lentelė pateikiama pirmiausia dėl įdomumo, nes joje išvardytos būklės bus koduojamos įprastai abstrakcijos proceso metu. Tačiau įsidėmėkite, kad insulto atveju disfagiją, šlapimo ir išmatų nelaikymą reikia koduoti tik jiems atitikus tam tikrus kriterijus.

3. Senas cerebrovaskulinis įvykis

1. Pacientas patyrė insultą ir šiuo metu nėra neurologinių funkcijų nepakankamumo arba
2. Buvęs insultas su esamu neurologinių funkcijų nepakankamumu.

2 punkto atveju neurologinių funkcijų nepakankamumui suteikiamas kodas I69 Cerebrovaskulinių (smegenų kraujagyslių) ligų pasekmės, kai funkcijų nepakankamumas atitinka gretutinės diagnozės kriterijus (žr. ACS 0002 Gretutinės diagnozės).

Negalima suteikti kodo I69 vieno, t. y. prieš jį visada turi būti nurodomas vėlyvojo poveikio pasireiškimo kodas (pvz., hemiparezė, afazija).

Insulto tęsiniui, kaip kitam galvos smegenų infarktui arba insultui, suteikiamas kodas, priskiriamas kategorijai I60–I64 Cerebrovaskulinės (smegenų kraujagyslių) ligos, jei nenurodytas specifiškumas.

Koduojant trauminę kvadriplegiją arba paraplegiją, žr. ACS 1915 Nugaros smegenų sužalojimas.

Apibrėžimas

Paraplegija

Paraplegija suprantama kaip:

„Motorinės arba jutiminės funkcijos pažeidimas arba netekimas kūno srityse, dėl nugaros smegenų krūtinės, juosmens arba kryžkaulio dalies nervų struktūrų, kurios kontroliuoja šias sritis, pakenkimo. Paraplegija nepaliečia rankų, bet, priklausomai nuo lygmens, gali apimti liemenį, dubens organus arba kojas. Šis terminas teisingai naudojamas „arklio uodegai“ (cauda equina) ir nugaros smegenų kūgio (conus medullaris) sužalojimams apibrėžti. Jo negalima naudoti juosmeninio kryžmens nervinio rezginio pažeidimams arba periferinių nervų už nugaros smegenų kanalo ribų sužalojimams nurodyti“ (Miller-Keane ir O'Toole 2005).

Kvadriplegija

Kvadriplegia suprantama kaip:

„Visų keturių galūnių paralyžius. Sutrikdoma arba netenkama motorinės ir (arba) jutiminės kaklinių nugaros smegenų segmentų funkcijos dėl šio nugaros smegenų pažeidimo, sukeliančio rankų bei kojų, liemens ir dubens organų funkcijos sutrikimą. Šis terminas neapima būklių, atsiradusių dėl peties nervinio rezginio pažeidimų arba periferinių nervų už nugaros smegenų kanalo ribų sužalojimų. Šis pažeidimas taip pat dar vadinamas tetraplegija” (Miller-Keane & O'Toole 2005).

Klasifikavimas

Pradinė (ūminė) paraplegijos arba kvadriplegijos fazė

„Ūminė“ netrauminės paraplegijos arba kvadriplegijos fazė apima:

Pirmąjį hospitalizavimą dėl netrauminės medicininės būklės, pvz., nugaros smegenų mielito arba infarkto. Jis gali apimti kai kurias medicinines ir chirurgines būkles, buvusias remisijoje ir dabar pablogėjusias, todėl reikalaujančias to paties gydymo, kuris buvo taikomas pirmojo hospitalizavimo metu po traumos.

Jei pacientui yra būklė, dėl kurios pažeidžiamos nugaros smegenys (pvz., mielitas), suteikiami toliau nurodyti kodai:

1. Pagrindinė diagnozė – būklė (mielitas).

2. Kodas iš G82.- Paraplegija ir tetraplegija su penktuoju ženklu 1 (nepatikslinta, ūminė), 3 (visiška, ūminė) arba 5 (dalinė, ūminė).

Vėlyvoji (lėtinė) paraplegijos arba kvadriplegijos fazė

Vėlyvoji paraplegijos arba tetraplegijos, arba kvadriplegijos fazė apima:

Atvejus, kai pacientas su paraplegija, tetraplegija, arba kvadriplegija hospitalizuotas į ligoninę arba skyrių (įtraukiant reabilitaciją) po neatidėliotino pradinės fazės gydymo ligoninėje.

Atvejus, kai pacientas su paraplegija, tetraplegija, arba kvadriplegija hospitalizuotas su pagrindine diagnoze tokių būklių kaip, pvz., šlapimo takų infekcija, šlaunikaulio lūžimas ir kt., paraplegija arba kvadriplegija atitinka gretutinės diagnozės apibrėžimą.

Aukščiau pateiktiems atvejams suteikiamas kodas, priskiriamas G82.- Paraplegija ir tetraplegija, taip pat koduojamos kitos būklės. Kodų eiliškumas parenkamas, vadovaujantis pagrindinės diagnozės apibrėžimu. Po kodo iš G82.- Paraplegija ir tetraplegija, suteikite papildomus kodus nurodyti kvadriplegijos ar paraplegijos (netrauminės) priežastį. Tai gali būti:

1. Buvusi, bet dabar nesanti būklė (pvz., virusinė infekcija, medicininio arba chirurginio gydymo komplikacija, gerybinis nugaros smegenų navikas);

2. Lėtinė būklė (pvz., dauginė sklerozė, degeneracinė nugaros smegenų liga).

Pirmuoju atveju, jei įmanoma, suteikite padarinio kodą (taip pat žr. ACS 0008 Padariniai). Jei TLK-10-AM nėra padarinio kodo, anksčiau buvusiam navikui arba kitai būklei suteikiamas atitinkamas kodas, priskiriamas kategorijai Z85–Z87.

Antruoju atveju suteikite lėtinės būklės kodą.

Jei įraše nenurodoma nugaros smegenų pažeidimo etiologija, reikia kreiptis į klinicistą patikslinimo.

Mitochondrinių sutrikimų bruožai yra kintami (heterogeniškumas). Kintamumas atsiranda dėl to, kad skirtinguose organuose gali būti skirtingi pažeistų mitochondrijų kiekiai. Funkcija sutriks tik tų audinių, kuriuose didelė dalis mitochondrijų bus pažeista. Mitochondriniai sutrikimai įvairiems žmonėms gali pasireikšti įvairiai, pvz., smegenų ligomis (encefalopatijos), nervų ligomis (neuropatijos), raumenų ligomis (mitochondrinės miopatijos), širdies ligomis (kardiomiopatijos), endokrininių organų, inkstų arba kaulų čiulpų ligomis arba šių ligų ir kitų bruožų deriniais. Neseniai nustatyta, kad dažnos ligos, pvz., diabetas ir išeminė širdies liga, kai kuriais atvejais atsiranda dėl mitochondrijų pokyčių. Taip pat senėjimo ligas, pvz., Parkinsono ir Alzheimerio liga, dalinai gali sukelti mitochondrijų pažeidimus.

Kai kurie mitochondriniai sutrikimai, kuriems TLK-10-AM suteikiami specifiniai kodai:

Mitochondrinės encefalopatijos laktatacidozės insultą primenančių epizodų sindromas (angl. mitochondrial encephalopathy lactic acidosis stroke-like episode syndrome, MELAS)

Mitochondrinės encefalopatijos laktatacidozės insultą primenančių epizodų sindromas dažniau pažeidžia jaunus žmones, nors ligos pradžios laikas gali būti įvairus. Buvę simptomai gali apimti ilgalaikį neurosensorinį kurtumą arba sunkią migreną. Paprastai pasireiškia žaibinį insultą primenančiais epizodais, kurie dažnai pasireiškia užpakalinėje smegenų dalyje. Diagnozę patvirtina raumenų biopsijos medžiagos morfologiniai pokyčiai arba būdinga mitochondrijų DNR mutacija. Suteikite kodą G71.3 Mitochondrinė miopatija, neklasifikuojama kitur.

Miokloninės epilepsijos, „susivėlusių“ raudonųjų skaidulų  sindromas (anlg. myoclonus epilepsy ragged red fibre syndrome, MERRF)

Miokloninės epilepsijos, „susivėlusių“ raudonųjų skaidulų (angl. ragged red fibre) sindromas yra būklė, kuriai būdinga miokloninė epilepsija, dažnai kartu su kitais veiksniais, įskaitant neurosensorinį kurtumą, smegenėlių ataksiją ir generalizuotus epilepsijos priepuolius. Diagnozė nustatoma, remiantis raumenų biopsijos medžiagos morfologine („susivėlusios“ raudonosios skaidulos) arba patognomine mitochondrijų DNR mutacija. Suteikiamas kodas G40.4- Kitokia išplitusi (generalizuota) epilepsija ir epilepsiniai sindromai.

Lėtinė progresuojanti išorinė oftalmoplegija

Lėtinė progresuojanti išorinė oftalmoplegija yra būklė, kuriai būdingas progresuojantis išorinių akies raumenų silpnumas. Gali pasireikšti susijęs galūnės silpnumas, kai kuriais atvejais – susijusios centrinės nervų sistemos, tinklainės arba širdies pažeidimai. Diagnozę patvirtina raumenų biopsijos medžiagos morfologiniai pokyčiai arba būdinga mitochondrijų DNR mutacija. Suteikiamas kodas G31.8 Kitos patikslintos degeneracinės nervų sistemos ligos.

Kearns-Sayre sindromas arba okulokraniosomatinis sindromas

Kearns-Sayre sindromas arba okulokraniosomatinis sindromas yra mitochondrinė liga, kuriai būdinga pradžia vaikystėje, lėtinė progresuojanti išorinė oftalmoplegija, širdies blokada, pigmentinis retinitas ir CNS degeneracija. Suteikiamas kodas H49.8 Kitas paralyžinis žvairumas.

Mitochondrinė miopatija

Kai kurių pacientų su progresuojančiu galūnės silpnumu arba nuovargiu, susijusiu su mitochondrine miopatija, akių išoriniai raumenys nėra pažeidžiami. Tokius atvejus reikia priskirti mitochondrinei miopatijai. Diagnozė priklauso nuo raumenų biopsijos medžiagos morfologinių pokyčių arba būdingos DNR mitochondrijų mutacijos. Suteikiamas kodas G71.3 Mitochondrinė miopatija, neklasifikuojama kitur.

„Mitochondrinio sutrikimo“, „mitochondrinės ligos“ diagnozei reikia suteikti kodą E88.8 Kiti patikslinti medžiagų apykaitos sutrikimai, jei neįmanoma gauti išsamios informacijos apie tikslią būklės atsiradimo priežastį.

Stereotaksinės spindulinės chirurgijos ir stereotaksinio spindulinio gydymo procedūros atliekamos smegenų pažeidimams (paprastai navikams) gydyti. Joms atlikti reikalingi neurochirurgų ir spindulinio gydymo specialistų įgūdžiai.

Smegenų navikų arba pažeidimų tipai, gydomi stereotaksine spinduline chirurgija ir stereotaksiniu spinduliniu gydymu:

Stereotaksinis intrakranijinių koordinačių nustatymas (40803-00 [1] Stereotaksinis intrakranijinių koordinačių nustatymas) leidžia nustatyti tikslią brachiterapijos, spindulinio gydymo arba intrakranijinės chirurgijos vietą. Ji visada atliekama prieš stereotaksinį spindulinį gydymą arba stereotaksinę spindulinę chirurgiją. Intrakranijinė stereotaksinė lokalizacija apima kelių procedūrų komponentus, iš jų svarbiausia – galvos rėmo uždėjimas. Diagnostinės vaizdinės procedūros atliekamos (KT, MRT, angiografija, mielografija, ventrikulografija) kartu su kompiuterio kontrolės koordinuojamu koordinačių nustatymu, lokalizavimu ir nutaikymu.

Įsidėmėkite, kad šiuos stereotaksinio intrakranijinių koordinačių nustatymo procedūros komponentus apima stereotaksinio intrakranijinių koordinačių nustatymo kodas, todėl jie nekoduojami atskirai.

Skirtumas tarp dviejų terminų, t. y. stereotaksinio spindulinio gydymo ir stereotaksinės spindulinės chirurgijos, paprastai grindžiamas naudojamo galvos rėmo tipu ir gydyto pažeidimo dydžiu.

Stereotaksinė spindulinė chirurgija:

• didelė vienkartinė rentgeno spindulių dozė;

• naudojama mažesniems navikams, dažniausiai mažesniems nei 3 cm skersmens;

• stereotaksinis intrakranijinių koordinačių nustatymas apima galvos žiedo prisukimą prie kaukolės. 

Stereotaksinis spindulinis gydymas:

• frakcionuotas gydymas (naudojant „Gamma knife“ arba LINAC);

• naudojamas didesniems navikams arba netoli kritinių struktūrų, pvz., smegenų kamieno, regos nervų kryžmės arba regos nervų;

• stereotaksinis intrakranijinių koordinačių nustatymas apima galvos žiedo tvirtinimą prie sukandimo bloko.

Stereotaksinis intrakranijinių koordinačių nustatymas taip pat gali būti atliekamas prieš intrakranijinę chirurgiją smegenų navikui ar pažeidimui pašalinti, aspiracijai arba biopsijai atlikti. Kiti intrakranijinių stereotaksinių chirurginių procedūrų pavyzdžiai: elektrodų implantacija, sergant epilepsija, Rickham talpos įterpimas ir aneurizmų perspaudimas. Šiais atvejais,  stereotaksinio intrakranijinių koordinačių nustatymo kodas suteikiamas papildomai prie intrakranijinės chirurginės operacijos kodo.

Nugaros smegenų stereotaksinis koordinačių nustatymas (90011-05 [29] Stereotaksinis intraspinalinių koordinačių nustatymas) dabar atliekamas su nugaros smegenų chirurgija, pvz., stereotaksine valdoma biopsija, nugaros smegenų pažeidimo aspiracija arba pašalinimas ir nugaros smegenų sujungimas. Nugaros smegenų stereotaksinis koordinačių nustatymas atliekamas anksčiau nei nugaros smegenų chirurgija, kaip ir atliekant intrakranijines procedūras, ir apima diagnostines vaizdines procedūras (KT, MRT, mielografija) kartu su kompiuterio kontrolės koordinuojamu koordinačių nustatymu, lokalizavimu ir nutaikymu. Nors stuburui buvo sukurti stereotaksinės lokalizacijos rėmai, jie naudojami retai.

Kodas 90011-05 [29] Stereotaksinis intraspinalinių koordinačių nustatymas nurodomas po susijusios nugaros smegenų procedūros kodo.

Šios procedūros atliekamos specialiuose skyriuose kaip klinikinio tyrimo dalis. Jos apima aktyvių miotomų panaudojimą dilbio rekonstrukcijai. Dažniausiai atliekama rekonstrukcija yra deltinio ir trigalvio raumenų perkėlimas, įtraukiant „Dacron“ transplantato panaudojimą. Taip pat gali būti atliekama motorinių nervų stimuliatorių implantacija. Kiekvienai atliktai procedūrai suteikiami atitinkami žemiau pateikti kodai:

Gerybiniai drebulio priepuoliai yra gerai žinoma neurologinė būklė, stebima mažiems vaikams ir apibūdinama kaip judėjimo sutrikimas. Priepuolis yra ne epilepsinis, jam nebūdingi traukuliai ir gali pasireikšti kelis kartus per dieną, bet vaikui augant priepuoliai retėja. Etiologija nežinoma ir priepuoliai linkę išnykti savaime be liekamųjų reiškinių. Priepuolio metu pokyčių elektroencefalogramoje (EEG) nėra ir įprastai šios būklės gydyti nereikia. Gerybiniams drebulio priepuoliams suteikiamas kodas G25.8 Kiti patikslinti ekstrapiramidiniai judesių sutrikimai.

Intrakranijinė stereotaksinė neurochirurgija

Intrakranijinė stereotaksinė neurochirurgija yra terminas, naudojamas procedūroms, pvz., stereotaksinei palidotomijai (šiam metodui šiuo metu suteikiama pirmenybė), stereotaksinei talamotomijai ir stereotaksinei cingulotomijai apibrėžti. Šios procedūros naudojamos Parkinsono ligos simptomams gydyti (žr. pavyzdžius toliau):

L-dopa (Levodopa) ilgą laiką buvo skiriama Parkinsono ligos simptomams gydyti. Tačiau kai kuriems pacientams vaisto L-dopa poveikis palaipsniui silpnėja, o simptomai atsinaujina, pvz., bradikinezija, nors pradinis atsakas į vaistą buvo geras ir simptomai buvo kontroliuojami. Stereotaksinė neurochirurgija sukuria arba stimuliuoja smegenų pažeidimą (paprastai 4–5 mm ilgio ir 3–4 mm pločio), naudojant stimuliuojančius elektrodus, elektrokauterizaciją, radiodažnį arba kriochirurgiją. Chirurginei operacijai pavykus, stereotaksinė neurochirurgija leidžia pacientui vėl gydytis vaistais ir pagerinti gyvenimo kokybę dėl Parkinsono ligos.

Stereotaksinė neurochirurgija apima stereotaksinį intrakranijinių koordinačių nustatymą, atliekamą prieš stereotaksinę neurochirurgijos procedūrą, bei stereotaksinio galvos rėmo uždėjimą, diagnostines procedūras, pvz., MRT, KT, angiografiją arba ventrikulografiją, kompiuterio kontrolės koordinuojamą koordinačių nustatymą, lokalizavimą ir nutaikymą. Tuomet atliekama stereotaksinė neurochirurgijos procedūra (palidotomija, talamotomija arba cingulotomija), dažniausiai taikant vietinę anesteziją, kad pacientas galėtų pajudėti jo paprašius, kai to reikia chirurgui lokalizuojant taikinį.

Įsidėmėkite, kad šiuos intrakranijinės stereotaksinės lokalizacijos ir stereotaksinės neurochirurgijos procedūros (palidotomija, talamotomija arba cingulotomija) komponentus apima stereotaksinės neurochirurgijos kodas, todėl jie nekoduojami atskirai.

Stereotaksinė nugaros smegenų chirurgija

Stereotaksinė nugaros smegenų chirurgija, pvz., stereotaksinė perkutaninė kordotomija, naudojama sunkiai valdomam skausmui gydyti. Kaip ir stereotaksinė neurochirurgija, stereotaksinė nugaros smegenų chirurgija apima nugaros smegenų stereotaksinį lokalizacijos nustatymą ir stereotaksinę nugaros smegenų chirurgijos procedūrą (nugaros smegenų pažeidimo sukūrimas arba jo stimuliacija).

Įsidėmėkite, kad stereotaksinė nugaros smegenų lokalizacija, atliekant stereotaksinę nugaros smegenų chirurgiją, nekoduojama atskirai. Ji jau įtraukta į stereotaksinės procedūros kodą.

Išorinis ventrikulinis drenas

Išorinis ventrikulinis drenas įterpiamas į smegenų skilvelį, kad laikinai drenuotų cerebrospinalinio skysčio perteklių, taip mažindamas intrakranijinį spaudimą. Dreno vamzdelis sujungtas su išorine talpa. Šią procedūrą galima atlikti palatoje. Suteikite kodą 39015-00 [3] Skilvelio išorinio dreno įdėjimas. Šalinant dreną, suteikiamas kodas 90001-00 [4] Skilvelio išorinio dreno šalinimas.

Intrakranijinės chirurginės operacijos metu dažnai įterpiamas išorinis ventrikulinis drenas, kuris gali būti paliktas po operacijos, kad sumažintų smegenų edemos sukeliamą spaudimą. Tokiais atvejais dreno įterpimo koduoti nereikia.

Taip pat dreno vamzdelį galima įterpti į juosmeninės dalies stuburo kanalą, kad drenuotų cerebrospinalinį skystį į išorinę talpą. Drenas įterpiamas, atlikus liumbalinę punkciją. Metodo koduoti nereikia. Suteikiamas kodas 40018-00 [41] Juosmeninio cerebrospinalinio skysčio dreno įterpimas. Šalinant dreną, suteikiamas kodas 90008-00 [41] Juosmeninio cerebrospinalinio skysčio dreno šalinimas.

Cerebrospinalinio skysčio šuntai

Cerebrospinalinio skysčio šuntas įterpiamas, kad nukreiptų cerebrospinalinio skysčio perteklių, pvz., sergant hidrocefalija, iš galvos smegenų skilvelių į ekstrakranijinę sritį, pvz., pilvaplėvės ertmę, kur jis gali būti absorbuojamas.

Šuntą sudaro kateteris, kurio proksimalinis galas įdedamas į išplėstą šoninį skilvelį per išgręžtą angą. Gręžimo anga yra priėjimo būdas, kurio koduoti nereikia. Kateterio vamzdelis įdedamas per poodinį tunelį į distalinę sritį, kur jį pritvirtina. Šunte įdėtas vožtuvas, reguliuojantis spaudimą ir užtikrinantis srovės tekėjimą tik į vieną pusę.

atsižvelgiant į šunto paskirties vietą.

Į didžiąją smegenų cisterną (cisterna magna) gali būti įterptas alternatyvus cerebrospinalinio skysčio šuntas, nukreipiantis skystį į ekstrakranijinę sritį. Įterpiant cisternos šuntą, nukreipiantį skystį į bet kurią ekstrakranijinę sritį, suteikiamas kodas 40003-04 [5] Cisternos šunto įdėjimas.

Cerebrospinalinio skysčio šuntą galima įterpti endoskopiškai. Prie šunto įterpimo kodo suteikiamas papildomas kodas 40903-00 [1] Neuroendoskopija.

Gali prireikti patikrinti cerebrospinalinio skysčio šuntą proksimalinėje ir distalinėje srityse, kad būtų palengvinta obstrukcija ir pašalintas gedimas.

Proksimalinės srities revizijai:

Distalinės srities revizijai:

Kartais įterpiamas cerebrospinalinio skysčio šuntas į liumbalinį subarachnoidinį tarpą, kuris visada nukreipia skystį į pilvaplėvės ertmę. Suteikiamas kodas 40006-00 [42] Spinalinio šunto įdėjimas.

Nugaros smegenų šunto revizijai:

Pašalinus nugaros smegenų cerebrospinalinio skysčio šuntą, suteikiamas kodas 40009-05 [42] Spinalinio šunto šalinimas.

Ventrikulostomija

Ventrikulocisternostomijos ir trečiojo skilvelio ventrikulostomijos procedūros atliekamos hidrocefalijai gydyti. Abi procedūros leidžia cerebrospinaliniam skysčiui apeiti intrakranijinę obstrukciją, nukreipiant jį iš skilvelio į kitą intrakranijinę sritį.

Ventrikulocisternostomija (Torkildseno procedūra) apima abiejose pakauškaulio pusėse išgręžtas angas, per kurias įdedami kateteriai be vožtuvų. Jie tęsiasi nuo kiekvieno šoninio skilvelio iki didžiosios smegenų cisternos, kuri paprastai atveriama per užpakalinę daubą. Suteikiamas kodas: 40000-00 [19] Ventrikulocisternostomija.

Trečiojo skilvelio ventrikulostomija apima trečiojo skilvelio priekinės sienelės atvėrimą, kad leistų cerebrospinaliniam skysčiui nutekėti į nugaros smegenų kanalą, kur jis gali būti absorbuojamas. Suteikiamas kodas: 40012-00 [19] Endoskopinė trečiojo skilvelio ventrikulostomija arba 40012-01 [19] Trečiojo skilvelio ventrikulostomija.

Knarkimas

Apibrėžimas

Knarkimą sukelia turbulentinė oro srovė viršutiniuose kvėpavimo takuose, dėl kurios vibruoja liežuvėlis ir minkštasis gomurys. Knarkimas gali pasireikšti be obstrukcijos, bet visada būna greta obstrukcinės miego apnėjos sindromo.

Todėl knarkimo priežastimi negalima laikyti obstrukcinės miego apnėjos sindromo, išskyrus atvejus, kai ši būklė dokumentuota klinicisto.

Klasifikavimas

Jei obstrukcinės miego apnėjos sindromas nedokumentuotas, suteikite kodą R06.5 Kvėpavimas pro burną. Jei obstrukcinės miego apnėjos sindromas dokumentuotas kartu su knarkimu, suteikite tik kodą G47.32 Obstrukcinis miego apnėjos sindromas. 

Obstrukcinis miego apnėjos sindromas (G47.32)

Apibrėžimas

Obstrukcinės miego apnėjos ir hipopnėjos sindromą (OMAHS) apibūdina dalinės arba visiškos viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos epizodai miego metu. Jis pasireiškia oro srovės susilpnėjimu (hipopnėja) arba visišku jos nutrūkimu (apnėja), nepaisant besitęsiančių bandymų įkvėpti. Šie priepuoliai dažniausiai nutraukiami pabundant. Dienos metu pasireiškę simptomai, kurių vienas dažniausių – išreikštas mieguistumas, manoma, yra susiję su miego sutrikdymu (pasikartojantys pabudimai) ir, galbūt, taip pat su pasikartojančia hipoksemija. Įsidėmėkite, kad ne visiems obstrukcinės miego apnėjos sindromą turintiems žmonėms pasireiškia mieguistumas dienos metu.

Dažniausia obstrukcinės miego apnėjos sindromą sukelianti priežastis yra paciento įgimta siaura užpakalinė burnos dalis ar ryklė. Šią problemą apsunkina su amžiumi mažėjantis audinių elastingumas, padidėjęs svoris, menopauzės amžius, alkoholio ir kitų raminamųjų preparatų, didinančių viršutinių kvėpavimo takų raumenų atpalaidavimą, vartojimas.

Kiti predisponuojantys veiksniai:

• nutukimas;

• kaukolės ir veido anomalijos – apatinio žandikaulio nepakankamumas, įgimtos ligos, pvz., 21 chromosomos trisomija, trapios X chromosomos sindromas, Prader-Willi sindromas, Pierre-Robin sindromas;

• gerklų anatomijos anomalijos – ryklės spindžio susiaurėjimas, pvz., tonzilių hipertrofija, ryklės gleivinės perteklius, navikai, ryklės edema;

• kiti sutrikimai, pvz., hipotiroidizmas, Marfano sindromas, akromegalija, nervų–raumenų būklės (pvz., motorinio (judinamojo) nervo paralyžius), galintys pažeisti viršutinių kvėpavimo takų praeinamumą. 

Įsidėmėkite, kad obstrukcinės miego apnėjos sindromas apima obstrukcinės miego apnėjos ir obstrukcinės miego apnėjos bei hipopnėjos sindromo dokumentavimą. 

Centrinės miego apnėjos sindromas (G47.31)

Apibrėžimas

Centrinės miego apnėjos sindromą apibūdina pasikartojantys apnėjos epizodai be viršutinių kvėpavimo takų obstrukcijos miego metu, kuri dažniausiai sukelia įsotinimo deguonimi sumažėjimą, pasikartojančius pabudimus ir simptomus dienos metu.

Remiantis etiologija, yra trys centrinės miego apnėjos sindromo tipai:

• centrinės miego apnėjos sindromas dėl neurologinės patologijos;

• centrinės miego apnėjos sindromas, susijęs su širdies nepakankamumu;

• idiopatinis. 

Įsidėmėkite, kad centrinės miego apnėjos sindromas apima centrinės miego apnėjos ir centrinės miego apnėjos bei hipopnėjos sindromo dokumentavimą.

Klasifikavimas

Obstrukcinės miego apnėjos sindromui ar centrinės miegos apnėjos sindromui suteikiamas pagrindinės diagnozės kodą su predisponuojančios būklės (jei žinoma) gretutinės diagnozės kodu.

Įsidėmėkite, kad tuo pačiu metu gali būti dvi arba daugiau su miegu susijusių kvėpavimo sutrikimų formos, pvz., Centrinės miego apnėjos sindromas gali būti lydimas miego hipoventiliacijos sindromo. Tokiais atvejais skirtingoms būklėms suteikiami atitinkami kodai pagal ACS 0001 Pagrindinė diagnozė. 

Miego hipoventiliacijos sindromas (G47.33)

Miego hipoventiliacijos sindromo pagrindinis veiksnys yra patologinis anglies dioksido (PaCO₂) arteriniame kraujyje padidėjimas miego metu, sukeliantis sunkią hipoksemiją. Hipoksemija sukelia klinikinius padarinius, pvz., eritrocitozę, plaučių hipertenziją, plautinę širdį (cor pulmonale) arba kvėpavimo nepakankamumą. 

Viršutinių kvėpavimo takų rezistencijos sindromas

Šis sindromas buvo išimtas iš TLK-10-AM dėl neseniai gauto Amerikos miego sutrikimų asociacijos, Europos kvėpavimo ligų draugijos, Australijos miego asociacijos ir Amerikos torakalistų draugijos ataskaitos patarimo, nustačius, kad esamoje literatūroje nepakanka įrodymų „viršutinių kvėpavimo takų rezistencijos sindromui“ kaip atskiram sindromui su unikalia patofiziologija pagrįsti. 

Tyrimai

Miego apnėjai nustatyti paprastai atliekama polisomnografija, įprastai trunkanti ir per naktį. Polisomnografija apima elektroencefalografiją, elektrookulografiją, elektromiografiją, elektrokardiografiją, oksimetriją, įrašant nosies bei burnos oro sroves ir krūtinės bei pilvo judesius.