Šį skyrių sudaro tokie poskyriai:
| F00-F09 | ORGANINIAI IR SIMPTOMINIAI PSICHIKOS SUTRIKIMAI |
| F10-F19 | PSICHIKOS IR ELGESIO SUTRIKIMAI DĖL PSICHOAKTYVIŲJŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMO |
| F20-F29 | ŠIZOFRENIJA, ŠIZOTIPINIS IR KLIEDESINIAI SUTRIKIMAI |
| F30-F39 | NUOTAIKOS [AFEKTINIAI] SUTRIKIMAI |
| F40-F48 | NEUROZINIAI, STRESINIAI IR SOMATOFORMINIAI SUTRIKIMAI |
| F50-F59 | ELGESIO SINDROMAI, SUSIJĘ SU FIZIOLOGINIAIS SUTRIKIMAIS IR SOMATINIAIS VEIKSNIAIS |
| F60-F69 | SUAUGUSIŲJŲ ASMENYBĖS IR ELGESIO SUTRIKIMAI |
| F70-F79 | PROTINIS ATSILIKIMAS |
| F80-F89 | PSICHOLOGINĖS RAIDOS SUTRIKIMAI |
| F90-F98 | ELGESIO IR EMOCIJŲ SUTRIKIMAI, PRASIDEDANTYS VAIKYSTĖJE IR PAAUGLYSTĖJE |
| F99 | NEPATIKSLINTAS PSICHIKOS SUTRIKIMAS |
| F00* | Demencija sergant Alzheimerio (Alzheimer) liga (G30†) |
| F02* | Demencija sergant kitomis ligomis, klasifikuojamomis kitur |
Šiame poskyryje aprašomi psichikos sutrikimai, kuriuos jungia bendra etiologija, t. y. aiški smegenų liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas, sukeliantis smegenų disfunkciją. Ji gali būti pirminė, kai liga, pažeidimas ar kitoks pakenkimas tiesiogiai veikia smegenis; arba antrinė, kai sisteminės ligos ir sutrikimai pažeidžia smegenis kaip vieną iš daugelio organų ar sistemų.
Demencija (F00–F03) – tai sindromas, sukeltas smegenų ligos, dažniausiai lėtinės ir progresuojančios, kuria sergant pažeidžiama daugelis aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų: atmintis, mąstymas, orientacija, suvokimas, skaičiavimo įgūdžiai, sugebėjimas mokytis, kalba, protavimas. Sąmonė sutrikusi nebūna. Paprastai pažinimo proceso sutrikimus lydi, o kartais būna iki jų atsiradimo, emocijų kontrolės, socialinio elgesio ar motyvacijos pablogėjimas. Šis sindromas pasireiškia sergant Alzheimerio (Alzheimer) liga, smegenų kraujagyslių patologija ir esant kitoms būsenoms, pirminiu ar antriniu būdu pažeidusioms smegenis.
Pagrindinei psichopatologinį sindromą sukėlusiai ligai nurodyti naudokite papildomą kodą.
Alzheimerio (Alzheimer) liga yra nežinomos etiologijos pirminė degeneracinė smegenų liga, kuriai būdingi saviti neurologiniai ir neurocheminiai pakitimai. Jos pradžia dažniausiai nepastebima, eiga lėta, kelerius metus nuosekliai progresuojanti.
Demencija, sergant Alzheimerio (Alzheimer) liga, kuri prasideda iki 65 metų ir progresuoja reliatyviai greitai, blogėjant daugeliui aukštesniųjų smegenų žievės funkcijų.
Alzheimerio (Alzheimer) liga, 2 tipas
Alzheimerio (Alzheimer) tipo priešsenatvinė demencija
Alzheimerio (Alzheimer) tipo pirminė degeneracinė demencija, prasidedanti priešsenatviniame amžiuje
Demecija, sergant Alzheimerio (Alzheimer) liga, kuri prasideda sulaukus 65 metų, paprastai aštuntajame dešimtmetyje ar dar vėliau progresuoja lėtai, vyraujant atminties pablogėjimui.
Alzheimerio (Alzheimer) liga, 1 tipas
Alzheimerio (Alzheimer) tipo pirminė degeneracinė demencija, prasidedanti senatviniame amžiuje
Alzheimerio (Alzheimer) tipo senatvinė demencija
Alzheimerio (Alzheimer) tipo netipiška demencija
Progresuojanti demencija, kuri prasideda vidutiniame amžiuje ir pasireiškia lėtai progresuojančiais asmenybės ir socialinės adaptacijos pakitimais, lydimais žemėjančiu intelektu, blogėjančia atmintimi ir kalba kartu su apatija, euforija ir (retkarčiais) ekstrapiramidine simptomatika.
Progresuojanti demencija su įvairia neurologine simptomatika, atsirandančia dėl specifinio morfologinio nervų sistemos pakenkimo, kurį, manoma, sukelia tam tikras paveldimas faktorius. Prasideda paprastai vidutiniame ar vyresniame amžiuje, bet gali bet kuriame suaugusiojo žmogaus amžiuje. Eiga poūmė, mirštama per 1–2 metus.
Demencija, atsirandanti kaip plačios smegenų dalies degeneracijos išraiška. Hantingtono (Huntington) liga paveldima autosominiu-dominantiniu būdu. Simptomų dažniausiai atsiranda trečiajame ar ketvirtajame amžiaus dešimtmetyje. Ligos eiga yra lėta, mirštama dažniausiai per 10–15 metų.
Demencija, sergant Hantingtono (Huntington) chorėja.
Demencija, kuri atsiranda nustatytos Parkinsono (Parkinson) ligos fone. Kol kas nėra žinoma specifinių klinikinių šios demencijos požymių.
Demencija, sergant:
• drebamuoju paralyžiumi
• parkinsonizmu
Demencija, kuri atsiranda sergant ŽIV liga, kai nėra jokios kitos ligos ar būsenos, išskyrus žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) ligą, kuria galima paaiškinti klinikinių požymių buvimą.
Demencija sergant:
• smegenų lipidoze (E75†)
• epilepsija (G40†)
• hepatolentikuline degeneracija (E83.0†)
• hiperkalcemija (E83.5†)
• hipotiroze, įgyta (E01†, E03†)
• intoksikacija (T36–T65†)
• Levi (Lewy) kūnelių liga (G31.3†)
• išsėtine skleroze (G35†)
• neurosifiliu (A52.1†)
• niacino trūkumu [pelagra] (E52†)
• mazginiu poliartritu (polyarteritis nodosa) (M30.0†)
• sistemine raudonąja vilklige (M32†)
• tripanosomozėmis (B56†, B57†)
• uremija (N18.5†)
• vitamino B12 trūkumu (E53.8†)
| Priešsenatvinė: | |
| • demencija, neklasifikuojama kitaip | |
| • psichozė, neklasifikuojama kitaip | |
| Pirminė degeneracinė demencija, neklasifikuojama kitaip | |
| Senatvinė: | |
| • demencija: | |
| • depresinio arba paranoidinio tipo | |
| • neklasifikuojama kitaip | |
| • psichozė, neklasifikuojama kitaip | |
Sindromas, kai dominuoja didelis atminties sutrikimas neseniai ir seniai buvusiems įvykiams. Nors išlikęs sugebėjimas pakartoti, sugebėjimas išmokti naują medžiagą yra gerokai pablogėjęs, nebesiorientuojama laike. Gali būti konfabuliacijų, tačiau suvokimas ir kitos kognityvinės funkcijos, tarp jų ir intelektas, paprastai išlieka nepakenktos. Prognozę nulemia esančio pažeidimo eiga.
Nealkoholinė Korsakovo (Korsakov) psichozė arba sindromas
Etiologiškai nespecifinis organinis smegenų funkcijos sutrikimo sindromas, apibūdinamas kartu pasireiškiančiais sąmonės ir dėmesio, suvokimo, mąstymo, atminties, psichomotorinio elgesio, emocijų bei miego ir budrumo ciklo sutrikimais. Sindromo trukmė gali būti įvairi, o simptomų išraiška svyruoti nuo lengvo iki labai sunkaus.
ūminį (-ią) ir poūmį (-ę):
• smegenų sindromą
• suglumimo būseną (nealkoholinę)
• infekcinę psichozę
• organinę reakciją
• psichoorganinį sindromą
Ši kategorija apima įvairias būkles, kai sutrinka smegenų veikla dėl pirminės smegenų ligos, dėl sisteminės ligos, antriniu būdu pažeidžiančios smegenis, dėl egzogeninių toksinių medžiagų arba hormonų, dėl endokrininių sutrikimų ar kitos somatinės ligos.
Sutrikimas, kuriam būdingos nuolatinės ar pasikartojančios haliucinacijos, dažniausiai regos ar klausos, esant nesutrikusiai sąmonei. Gali būti kliedesinė haliucinacijų interpretacija, tačiau kliedesiai nėra dominuojantis klinikinis požymis. Kritika gali išlikti.
Organinė haliucinacinė būsena (nealkoholinė)
Sutrikimas, kuriam būdingas sumažėjęs (stuporas) ar padidėjęs (sujaudinimas) psichomotorinis aktyvumas, susijęs su katatoniniais simptomais. Psichomotorinio sutrikimo kraštutinės būsenos gali keistis.
Sutrikimas, kai vyrauja nuolatiniai ar pasikartojantys kliedesiai. Jie gali būti kartu su haliucinacijomis. Gali būti ir kai kurių šizofrenijai būdingų simptomų, tokių kaip įmantrios haliucinacijos ar mąstymo sutrikimas.
Paranoidinės ir paranoidinės haliucinacinės organinės būsenos
Panaši į šizofreniją psichozė, sergant epilepsija
Sutrikimas, kuriam būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabarties pojūčių įsisąmoninimo ar kūno judesių kontrolės dalinis ar visiškas praradimas (žr. F44), atsiradęs dėl organinio sutrikimo.
Sutrikimas, kuriam būdingas emocinis nesusivaldymas arba labilumas, nuovargis ar keletas nemalonių somatinių pojūčių (pvz., svaigulys) ir skausmai, atsiradę dėl organinio sutrikimo.
Tai sutrikimas, kuriam būdingas atminties susilpnėjimas, sunkumai mokytis ir sumažėjusi dėmesio koncentracija, kai atliekant užduotį reikia nuolat daryti pertraukas, bandant atlikti užduotį, dažnai pajuntamas protinis nuovargis, o išmokti naują informaciją subjektyviai atrodo sunku, net jei objektyviai vertinant sunkumų nepastebima. Šie simptomai yra nepakankami demencijos (F00–F03) arba delyro (F05) diagnozėms nustatyti. Ši diagnozė turi būti nustatoma tik esant ryšiui su somatine patologija ir neturi būti naudojama, jei yra bet kuris psichikos ar elgesio sutrikimas, klasifikuojamas F10–F99. Šis sutrikimas gali atsirasti prieš, kartu arba po daugelio smegenų ir sisteminių infekcinių ar somatinių sutrikimų. Nebūtinai randamas pirminis neurologinis smegenų pakenkimas. Šis sutrikimas turi būti skiriamas nuo poencenfalitinio sindromo (F07.1) ir potrauminio sindromo (F07.2), atsižvelgiant į skirtingą etiologiją, švelnesnius ir ne tokius gausius simptomus bei trumpesnę eigą.
Organinis:
• smegenų sindromas, neklasifikuojamas kitaip
• psichikos sutrikimas, neklasifikuojamas kitaip
Šiam sutrikimui būdingas labai pakitęs įprastinis premorbidinis elgesys. Ypač pakinta emocijų, poreikių ir impulsų išraiška. Kliniškai taip pat gali pasireikšti kognityvinių funkcijų ir seksualinės sferos pakitimai.
Organiniai sutrikimai:
• pseudopsichopatinė asmenybė
• pseudoretarduota asmenybė
Sindromai:
• kaktinės skilties
• limbinės epilepsijos asmenybinis
• lobotominis
• poleukotominis
Tai sindromas, atsirandantis po galvos traumos (paprastai po sunkios, kai asmuo buvo praradęs sąmonę) ir pasireiškiantis šiais simptomais: galvos skausmas, svaigimas, nuovargis, dirglumas, negebėjimas susikoncentruoti ir atlikti protines užduotis, pakenkta atmintis, nemiga, sumažėjusi tolerancija stresui, emociniam sujaudinimui ar alkoholiui.
Potrauminis smegenų sindromas, nepsichozinis
Potrauminis sindromas (encefalopatija)
Psichozės:
• organinė, neklasifikuojama kitaip
• simptominė, neklasifikuojama kitaip
Žr. ketvirtojo ženklo poskyrius
Žr. ketvirtojo ženklo poskyrius
Žr. penktojo ženklo poskyrius
Tai būklė, kuri atsiranda dėl psichoaktyviosios medžiagos pavartojimo, kai sutrinka sąmonė, pažinimas, suvokimas, afektas, elgesys ir kitos psichofiziologinės funkcijos bei reakcijos. Sutrikimai yra tiesiogiai susiję su ūminiu medžiagos farmakologiniu poveikiu. Ilgainiui ūminės intoksikacijos sukelti sveikatos sutrikimai praeina. Pasveikstama visiškai, išskyrus atvejus, kai pažeidžiami audiniai arba atsiranda kitų komplikacijų, tokių kaip trauma, paspringimas vėmalų mase, delyras, koma, traukuliai ir kitos medicininės komplikacijos. Jų pobūdis priklauso nuo vartotos medžiagos farmakologinės klasės ir vartojimo būdo.
Staigus girtumas, sergant priklausomybe nuo alkoholio
Nemalonus apsvaigimas dėl haliucinogeninių narkotikų (angl. – bad trips)
Girtumas, neklasifikuojamas kitaip
Patologinė intoksikacija
Transas ir savitvardos praradimas dėl intoksikacijos psichoaktyviąja medžiaga
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. penktojo ženklo poskyrius
Tai psichoaktyviosios medžiagos vartojimo būdas, kuris kenkia sveikatai. Gali pakenkti somatinei būklei (pavyzdžiui, hepatitas nuo sau injekuojamų narkotikų) arba psichikai (pvz., depresinio sutrikimo epizodai dėl gausaus alkoholio vartojimo).
Psichoaktyviosios medžiagos vartojimo sutrikimas.
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. penktojo ženklo poskyrius
Tai elgesio, kognityvinių ir fiziologinių reiškinių kompleksas, kuris atsiranda dėl kartotinio medžiagos vartojimo. Tipiškiausi šio sindromo požymiai yra stiprus troškimas vartoti psichoaktyviąją medžiagą, sunkumas kontroliuoti vartojimą, vartojimas, nepaisant žalingų pasekmių, medžiagos vartojimas individui yra svarbesnis nei kiti veiksmai ar įsipareigojimai, padidėjusi tolerancija vartojamai medžiagai ir kai kuriais atvejais fizinės abstinencijos būklė.
Priklausomybės sindromas gali būti specifiškas medžiagai (pvz., tabakui, alkoholiui arba diazepamui), medžiagų klasei (pvz., opioidams) arba didesnei įvairių farmakologinių medžiagų grupei.
Lėtinis alkoholio vartojimas
Dipsomanija
Priklausomybė nuo narkotikų
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. penktojo ženklo poskyrius
Tai grupė įvairiai besiderinančių ir įvairaus sunkumo laipsnio simptomų, atsirandančių visiškai ar santykinai susilaikant nuo medžiagos po ilgalaikio ir nuolatinio vartojimo. Abstinencijos būklės pradžia ir eiga priklauso nuo laiko ir nuo medžiagos, kuri buvo vartota prieš pat susilaikymą ar vartojimo sumažinimą, rūšies bei dozės. Abstinencijos būklę gali komplikuoti traukuliai.
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. poskyrius
Tai psichozinių reiškinių visuma, pasireiškianti vartojant psichoaktyviąją medžiagą ar tuoj po vartojimo ir nepaaiškinama vien kaip ūminė intoksikacija arba dalis abstinencijos būklės. Šiam sutrikimui būdingos haliucinacijos (dažniausiai klausos, tačiau gali būti ir kitų jutimo organų), klaidingi pažinimai, kliedesiai (dažnai paranoidinio arba persekiojimo pobūdžio), psichomotorinio aktyvumo sutrikimai (sujaudinimas arba stuporas) ir nenormalus afektas, kuris gali svyruoti nuo intensyvios baimės iki ekstazės. Sąmonė paprastai yra aiški, tačiau gali būti tam tikro laipsnio nedidelis jos susiaurėjimas.
Alkoholinis (-ė):
• haliucinozė
• pavydas
• paranoja
• psichozė, neklasifikuojama kitaip
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. penktojo ženklo poskyrius
Tai sindromas, susijęs su dideliu lėtiniu pakenkimu trumpalaikei ir ilgalaikei atminčiai. Pakartojimas paprastai išlieka nepakitęs, o trumpalaikei atminčiai yra pakenkiama labiau nei ilgalaikei. Dažniausiai būna didelių laiko ir įvykių eiliškumo suvokimo, taip pat sugebėjimo išmokti naują medžiagą sutrikimų. Konfabuliacijų gali būti arba ne. Kitos kognityvinės funkcijos paprastai būna santykinai gerai išlikusios ir amneziniai defektai, palyginti su jomis, yra neproporcingai dideli.
Amnezinis sutrikimas, sukeltas alkoholio arba narkotikų
Korsakovo (Korsakov) psichozė arba sindromas, sukeltas alkoholio arba kitos psichoaktyviosios medžiagos, arba nepatikslinta
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. penktojo ženklo poskyrius
Sutrikimas, kai alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos sukelti kognityviniai, afekto, asmenybės ir elgesio pakitimai užsitęsia ilgiau nei laikotarpis, per kurį, kaip priimta manyti, tiesiogiai veikia psichoaktyvioji medžiaga. Sutrikimo pradžia turėtų tiesiogiai sietis su alkoholio arba psichoaktyviosios medžiagos vartojimu. Tie atvejai, kai sutrikimas prasideda vėliau nei medžiagos vartojimo epizodas, turėtų būti koduojami šiame skyriuje, tik kai yra aiškūs ir įtikinami įrodymai, kad būklę galima susieti su rezidualiniu medžiagos poveikiu. Reminiscencijos gali būti atskiriamos nuo psichozinių sutrikimų dėl savo epizodinės prigimties, dažniausiai neilgos trukmės, kartais besikartojančių ankstesnių, susijusių su alkoholiu ar narkotikais, pojūčių (angl. – flashbacks).
Alkoholinė demencija, neklasifikuojama kitaip
Lėtinis alkoholinis smegenų sindromas
Demencija ir kitos lengvesnės nuolatinio kognityvinio pakenkimo formos
Reminiscencijos
Vėlai atsirandantis psichoaktyviosios medžiagos sukeltas psichozinis sutrikimas
Pohaliucinogeninis suvokimo sutrikimas
Rezidualinis:
• afektinis sutrikimas
• asmenybės ir elgesio sutrikimas
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. penktojo ženklo poskyrius
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. penktojo ženklo poskyrius
metamfetaminas
Ekstazis
MDMA
amfetaminas
kofeinas
Žr. ketvirtojo ženklo poskyrius
Šis kodas turi būti taikomas tik tada, kai yra žinoma, kad vartojamos dvi ar daugiau psichoaktyviųjų medžiagų, tačiau neįmanoma įvertinti, kuri medžiaga padarė didžiausią įtaką sutrikimams atsirasti. Be to, kadangi dauguma narkotikų vartotojų vartoja daugiau nei vieną narkotikų rūšį ir patys dažnai tiksliai nežino, kokią psichoaktyviąją medžiagą vartoja, šis kodas gali būti naudojamas ir situacijoms, kai nėra žinoma kelių ar net visų vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų identifikacija.
piktnaudžiavimą narkotikais, neklasifikuojamą kitaip
Šizofreniniams sutrikimams apskritai yra būdingi esminiai ir specifiniai mąstymo bei suvokimo sutrikimai ir neadekvatus arba blankus afektas. Būdinga aiški sąmonė, intelektas paprastai išlieka, nors tam tikrų kognityvinių trūkumų, bėgant laikui, gali atsirasti. Svarbiausi psichopatologiniai fenomenai yra minčių skambėjimas, minčių įdėjimas ar atėmimas, minčių perdavimas, kliedesinis suvokimas, poveikio, įtakos ar pasyvumo kliedesiai, klausos haliucinacijos, pasireiškiančios balsais, komentuojančiais arba aptariančiais pacientą trečiuoju asmeniu, mąstymo sutrikimai ir negatyvūs simptomai.
Šizofreninių sutrikimų eiga gali būti nepertraukiama arba epizodinė su progresuojančiu arba nekintamu defektu, gali būti vienas arba daugiau epizodų su visiška arba daline remisija. Šizofrenija neturėtų būti diagnozuojama, kai yra ryškių depresijos ar manijos simptomų, nebent yra aišku, kad šizofrenijos simptomai pasireiškė anksčiau už afektinius. Šizofrenija taip pat neturi būti diagnozuojama, esant aiškiai smegenų ligai, narkotinei intoksikacijai ar abstinencijai. Panašūs sutrikimai, kylantys esant epilepsijai ar kitai smegenų ligai, turi būti koduojami F06.2, o sukelti psichoaktyviųjų medžiagų – F10–F19 su ketvirtuoju ženklu .5.
Klinikiniame vaizde dominuoja sąlyginai stabilūs, dažniausiai paranoidiniai kliedesiai, kuriuos paprastai lydi haliucinacijos, ypač klausos, ir kiti suvokimo sutrikimai. Afektų, valios ir kalbos sutrikimų bei katatonijos simptomų nebūna arba jie nedideli.
Parafreninė šizofrenija
Šizofrenijos forma, kuriai būdingi ryškūs afektiniai pakitimai, trumpalaikiai ir fragmentiški kliedesiai bei haliucinacijos, neatsakingas ir neprognozuojamas elgesys bei manieringumas. Nuotaika yra paviršutiniška ir neadekvati, mąstymas sutrikęs, o kalba inkoherentiška. Būdingas polinkis į socialinę izoliaciją. Prognozė bloga, nes greitai atsiranda negatyvių simptomų, ypač afekto nuskurdimas ir valios praradimas. Hebefrenija turi būti diagnozuojama paauglystėje arba jaunystėje.
Dezorganizuota šizofrenija
Hebefrenija
Katatoninės šizofrenijos klinikinėje išraiškoje dominuoja ryškūs psichomotorinio aktyvumo sutrikimai, kurie gali svyruoti nuo hiperkinezės iki stuporo arba nuo automatinio paklusnumo iki negatyvizmo. Ilgą laiką išbūnama nenatūraliose pozose. Intensyvaus psichomotorinio sujaudinimo epizodai gali būti ryškiausias šios būsenos požymis. Katatonijos fenomenas gali būti kartu su sapnine (oneiroidine) būsena ir gyvomis sceninėmis haliucinacijomis.
Katatoninis stuporas
Šizofreninis (-ė):
• katalepsija
• katatonija
• vaškinis lankstumas
Depresijos epizodas, kuris gali būti ilgalaikis, atsiradęs po šizofrenijos epizodo. Kai kurie šizofrenijos simptomai, tiek teigiami, tiek neigiami, turi būti išlikę, bet turi nedominuoti klinikiniame vaizde. Šis depresinis sutrikimas yra susijęs su padidėjusia suicido rizika. Jei pacientui nebėra būdingi jokie šizofrenijos simptomai, turi būti diagnozuojamas depresijos epizodas (F32). Jei šizofrenijos simptomai vis dar tebėra ryškūs, paliekama atitinkamos šizofrenijos formos diagnozė (F20.0–F20.3).
Tai lėtinė šizofreninio sutrikimo stadija, progresavusi nuo ankstyvosios iki vėlyvosios stadijos. Būdingi ilgalaikiai, tačiau nebūtinai negrįžtami negatyvūs simptomai, tokie kaip psichomotorinis sulėtėjimas, sumažėjęs aktyvumas, skurdus afektas, pasyvumas ir iniciatyvos stoka, kalbos kiekio bei turinio skurdumas, skurdi neverbalinė komunikacija (neišraiškingas veidas, balsas ir poza, akių kontakto stoka), menkas rūpinimasis savimi ir skurdi socialinė veikla.
Lėtinė nediferencijuota šizofrenija
Restzustand (vok. – liekamasis sutrikimas) (šizofreninis)
šizofreninė rezidualinė būklė
Senestopatinė šizofrenija
Šizofreniforminis (-ė):
• sutrikimas, neklasifikuojamas kitaip
• psichozė, neklasifikuojama kitaip
Sutrikimas, kuriam būdingas ekscentriškas elgesys ir mąstymo bei afekto anomalijos, primenančios sutrikimus, konstatuojamus kai yra šizofrenija, nors per jokią sutrikimo stadiją nepastebima aiškių ir būdingų šizofreninių anomalijų. Sutrikimui būdingi šie simptomai: susiaurėjęs arba neadekvatus afektas, anhedonija, keistas ar ekscentriškas elgesys, polinkis į socialinį atsiribojimą, paranoidinės arba keistos idėjos, nesiekiančios kliedesinio lygio, obsesinės mintys, mąstymo ir suvokimo sutrikimai, trumpalaikiai praeinantys pusiau psichoziniai epizodai su ryškiomis iliuzijomis, klausos ar kitomis haliucinacijomis bei panašiomis į kliedesį idėjomis, kylančiomis be egzogeninės provokacijos. Nėra aiškios pradžios ir vystymosi, eiga paprastai panaši į asmenybės sutrikimą.
Latentinė šizofreninė reakcija
Šizofrenija:
• ribinė
• latentinė
• prepsichozinė
• prodrominė
• pseudoneurozinė
• pseudopsichopatinė
Šizotipinis asmenybės sutrikimas
Ši grupė apima įvairius sutrikimus, kurių vienintelis arba pats svarbiausias klinikinis požymis yra ilgalaikiai kliedesiai ir kurių negalima klasifikuoti kaip organinio, šizofreninio ar afektinio sutrikimo. Kliedesiniai sutrikimai, trukę trumpiau kaip kelis mėnesius, turėtų būti koduojami bent jau kaip laikini, taikant kodą F23.
Šiai sutrikimų grupei būdinga arba vieno kliedesio atsiradimas, arba kompleksas giminingų kliedesių, kurie trunka ilgai, kartais – visą gyvenimą. Kliedesiai yra įvairaus turinio. Aiškios ir nuolatinės klausos haliucinacijos (balsai), šizofreniniai simptomai, tokie kaip poveikio kliedesiai, ryškus afekto nuskurdimas bei aiškūs smegenų ligos požymiai su šia diagnoze nesuderinami. Tačiau atsitiktinės arba trumpalaikės klausos haliucinacijos, ypač vyresnio amžiaus ligoniams, nesančios tipiškos šizofrenijai ir sudarančios tik nedidelę dalį viso klinikinio pasireiškimo, šios diagnozės neekskliuduoja.
Paranoja
Paranoidinė:
• psichozė
• būsena
Parafrenija (vėlyvoji)
Sensitiver Beziehungswahn (vok. – sensityvus santykio kliedesys)
Tai sutrikimai, kuriems būdingas vienas kliedesys ar kliedesių grupė, lydima nuolatinių klausos haliucinacijų (balsų) arba šizofrenijos simptomų, kurie neatitinka šizofrenijos kriterijų (F20).
Kliedesinė dismorfofobija
Involiucinė paranoidinė būsena
Kveruliantinė paranoja
Šiai heterogeniškai sutrikimų grupei būdingi ūmiai prasidedantys psichoziniai simptomai, tokie kaip kliedesiai, haliucinacijos, suvokimo sutrikimai ir gerokai sutrikęs elgesys. Ūminė pradžia apibūdinama kaip psichozės išsivystymas iki aiškiai nenormalaus klinikinio vaizdo ne ilgiau kaip per dvi savaites. Šiems sutrikimams nėra organinės priežasties. Būdingas sumišimas ir sutrikimas, tačiau nesiorientavimas laiko, vietos ir savęs paties atžvilgiu nėra nuolatinis ar pakankamai ryškus, kad būtų galima diagnozuoti organinės kilmės delyrą (F05). Visiškai pasveikstama per kelis mėnesius, o dažnai ir per kelias savaites ar net dienas. Jei sutrikimas išlieka ilgiau, turėtų būti taikomas kitas kodas. Šis sutrikimas gali būti susijęs su ūminiu stresu, apibrėžiamu kaip veiksnys, kuris sukeltų stresą daugumai žmonių, ir išprovokuojančiu sutrikimo pradžią per vieną dvi savaites.
Ūminis psichozinis sutrikimas, kai haliucinacijos, kliedesiai ir suvokimo sutrikimai yra aiškūs, bet kintantys per dienas ar net valandas. Taip pat dažnai pasitaiko emocinis sumišimas su intensyviu trumpalaikiu laimės ir ekstazės ar nerimo ir dirglumo pojūčiais. Klinikinei išraiškai būdingas polimorfizmas ir nestabilumas, o psichoziniai simptomai neatitinka šizofrenijos kriterijų (F20). Dažnai šiems sutrikimams būdinga staigi pradžia, greitas progresavimas, trunkantis kelias dienas, ir greitas simptomų išnykimas be recidyvavimo. Jei simptomai trunka ilgiau, turėtų būti taikoma nuolatinių kliedesinių sutrikimų diagnozė (F22).
Bouffée délirante (pranc. – kliedesių protrūkis) be šizofrenijos simptomų arba nepatikslintas
Ciklinė psichozė be šizofrenijos simptomų arba nepatikslinta
Ūminis psichozinis sutrikimas, kurio polimorfinis ir nestabilus klinikinis pasireiškimas atitinka F23.0 pateiktus kriterijus, tačiau, nepaisant nestabilumo, didžiąją laiko dalį esama kai kurių tipiškų šizofrenijos simptomų. Jei šizofrenijos simptomai tampa nuolatiniai, diagnozė turi būti keičiama į šizofrenijos (F20).
Bouffée délirante (kliedesių protrūkis) su šizofrenijos simptomais
Ciklinė psichozė su šizofrenijos simptomais
Ūminis psichozinis sutrikimas, kai psichoziniai simptomai yra sąlyginai stabilūs ir atitinka šizofrenijos kriterijus, tačiau trunka trumpiau nei vieną mėnesį. Polimorfiški ir nestabilūs požymiai, aprašyti F23.0, nebūdingi. Jei šizofrenijos simptomai trunka ilgiau, diagnozė turėtų būti keičiama į šizofrenijos (F20).
Ūminė (nediferencijuota) šizofrenija
Trumpalaikis (-ė) šizofreniforminis (-ė):
• sutrikimas
• psichozė
Oneirofrenija
Šizofreninė reakcija
Ūminiai psichoziniai sutrikimai, kai klinikiniame vaizde vyrauja sąlyginai stabilūs kliedesiai ar haliucinacijos, tačiau išraiška neatitinka šizofrenijos kriterijų (F20). Jei kliedesiai tampa nuolatiniai, diagnozė turėtų būti keičiama į nuolatinio kliedesinio sutrikimo (F22).
Paranoidinė reakcija
Psichogeninė paranoidinė psichozė
Kliedesinis sutrikimas, kuris būdingas dviem ar daugiau emociniais ryšiais susijusiems žmonėms. Tik vienas asmuo serga tikru psichoziniu sutrikimu, kitiems kliedesiai indukuojami ir paprastai išnyksta, kai žmonės atskiriami.
Folie à deux (pranc. – dviejų pamišimas)
Indukuotas:
• paranoidinis sutrikimas
• psichozinis sutrikimas
Tai kliedesiniai arba haliucinaciniai sutrikimai, kurie neatitinka šizofrenijos (F20), nuolatinių kliedesinių sutrikimų (F22), ūminių ir praeinančių psichozinių sutrikimų (F23), manijos su psichozės simptomais (F30.2) arba sunkios depresijos epizodo su psichozės simptomais (F32.3) kriterijų.
Lėtinė haliucinacinė psichozė
Visos šio skyriaus kategorijos turi būti naudojamos tik vienkartiniam epizodui klasifikuoti. Hipomanijos arba manijos epizodas asmeniui, kuriam anksčiau yra buvęs vienas ar daugiau afektinis sutrikimas (depresijos, hipomanijos, manijos arba mišrus), turėtų būti koduojamas kaip bipolinis afektinis sutrikimas (F31).
bipolinį sutrikimą, vienkartinį manijos epizodą
Esant šiam sutrikimui, be požymių, aprašytų F30.1, taip pat stebimi kliedesiai (paprastai – didybės) arba haliucinacijos (paprastai balsai, kalbantys tiesiogiai su pacientu). Susijaudinimas, padidėjęs fizinis aktyvumas ir minčių gausa gali būti taip išreikšti, kad asmuo tampa nesuprantamas arba su juo neįmanoma bendrauti įprastai.
Manija su:
• nuotaiką atitinkančiais (kongruentiniais) psichoziniais simptomais
• nuotaikos neatitinkančiais (nekongruentiniais) psichoziniais simptomais
Manijos sukeltas stuporas
Šiam sutrikimui būdingi du ar daugiau epizodai, kai gerokai pakinta paciento nuotaika ir aktyvumo lygis. Vieniems epizodams būdingas nuotaikos pakilumas ir padidėjusi energija bei aktyvumas (hipomanija ar manija), kitiems – nuotaikos pablogėjimas, sumažėjusi energija bei aktyvumas (depresija). Pasikartojantys tik hipomanijos arba manijos epizodai klasifikuojami kaip bipoliniai.
maninė depresija
maniakinę depresinę:
• ligą
• psichozę
• reakciją
Maninė depresija, neklasifikuojama kitaip
Esant tipiškam lengvos, vidutinės arba sunkios depresijos epizodui, būdinga liūdna nuotaika, sumažėjusi energija ir aktyvumas. Dažnai pasireiškia sumažėjęs pasitenkinimas, interesų ratas, dėmesio koncentracija ir didelis nuovargis net ir nuo minimalių pastangų. Paprastai būdingas sutrikęs miegas ir sumažėjęs apetitas. Beveik visada sumažėja savivertė ir pasitikėjimas savimi, o kaltės ir bevertiškumo idėjos būdingos net ir lengvos depresijos epizodui. Bloga nuotaika mažai kinta, jos neveikia aplinkybės, galimi vadinamieji somatiniai simptomai, tokie kaip interesų ir malonių jutimų praradimas, prabudimas ryte keliomis valandomis anksčiau nei įprastai, didžiausias depresijos pasireiškimas ryte, stiprus psichomotorinis slopinimas, susijaudinimas (ažitacija), apetito praradimas, svorio netekimas ir libido susilpnėjimas. Priklausomai nuo simptomų skaičiaus ir išraiškos, depresijos epizodas skirstomas į lengvą, vidutinį ir sunkų.
vienkartinį epizodą:
• depresinės reakcijos
• psichogeninės depresijos
• reaktyvinės depresijos
| Tai depresijos epizodas, kuriam būdinga stipri ir pacientui kelianti stresą kelių aukščiau paminėtų simptomų išraiška, ypač ryškus yra savęs nuvertinimas, menkavertiškumo ir kaltės idėjos. Šiam sutrikimui būdingos suicidinės mintys ir veiksmai bei įvairūs somatiniai simptomai. | |
| Ažituota depresija | } |
| Didžioji depresija | } vienkartinis epizodas be psichozės simptomų |
| Vitalinė depresija | } |
Tai sunkios depresijos epizodas, pasireiškiantis kriterijais, aprašytais F32.2, ir haliucinacijomis, kliedesiais, psichomotorine retardacija arba stuporu. Būklė tokia sunki, kad įprastinė socialinė veikla tampa neįmanoma. Atsiranda pavojus gyvybei dėl suicido, dehidratacijos arba badavimo. Haliucinacijos ir kliedesiai gali arba atitikti nuotaiką, arba jos neatitikti.
Vienkartinis epizodas:
• didžiosios depresijos su psichozės simptomais
• psichogeninės depresinės psichozės
• psichozinės depresijos
• reaktyviosios depresinės psichozės
Sutrikimui būdingi pasikartojantys depresijos epizodai, atitinkantys depresijos epizodo kriterijus (F32), kai anamnezėje nėra savarankiškų pakilios nuotaikos ir padidėjusio aktyvumo epizodų, atitinkančių manijos kriterijus. Ši diagnozė taip pat naudojama, jeigu iš karto po depresijos epizodo pasireiškia trumpas lengvo nuotaikos pakilimo ir padidėjusio aktyvumo, atitinkančio hipomanijos kriterijus, epizodas, galimai sukeltas gydymo antidepresantu. Sunkesnės pasikartojančio depresijos epizodo formos (F33.2 ir F33.3) turi daug bendro su anksčiau vartotomis sąvokomis, tokiomis kaip „maniakinė depresinė depresija“, „melancholija“, „vitalinė depresija“ ir „endogeninė depresija“. Pirmasis epizodas gali prasidėti bet kokiame amžiuje – nuo vaikystės iki vyresniojo amžiaus, pradžia gali būti tiek ūminė, tiek nepastebima, trukmė varijuoja nuo kelių savaičių iki daugelio mėnesių. Sergantysis pasikartojančiu depresiniu sutrikimu gali patirti daug depresijos epizodų, tačiau visada išlieka galimybė, kad pasireikš manijos epizodas. Jeigu pasireiškia manijos epizodas, diagnozė turi būti pakeista į bipolinio afektinio sutrikimo diagnozę (F31).
pasikartojantį epizodą:
• depresinės reakcijos
• psichogeninės depresijos
• reaktyvinės depresijos
sezoninį depresinį sutrikimą
Sutrikimui būdingi pasikartojantys depresijos epizodai, per šį epizodą yra sunkios depresijos su psichozės simptomais kriterijai, aprašyti F32.3, o praeityje nėra buvę manijos epizodo.
Endogeninė depresija su psichozės simptomais
Maniakinė depresinė psichozė, depresinio tipo, su psichozės simptomais
Pasikartojantys sunkūs epizodai:
• didžiosios depresijos su psichozės simptomais
• psichogeninės depresinės psichozės
• psichozinės depresijos
• reaktyviosios depresinės psichozės
Tai nuolatinis nuotaikos nestabilumas su daugybe depresyvių ir lengvo nuotaikos pakilimo periodų, kurių nė vienas nėra pakankamai ryškus arba pakankamai ilgai trunkantis, kad atitiktų bipolinio afektinio sutrikimo (F31) arba pasikartojančio depresinio sutrikimo (F33) kriterijus. Dažnai šis sutrikimas nustatomas žmonėms su bipolinio afektinio sutrikimo anamneze giminėje. Kai kuriems pacientams, sergantiems ciklotimija, pagaliau išsivysto bipolinis afektinis sutrikimas.
Afektinis asmenybės sutrikimas
Cikloidinė asmenybė
Ciklotiminė asmenybė
Tai lėtinė depresinė nuotaika, trunkanti mažiausiai kelerius metus, tačiau nesanti pakankamai ryški ir atskirų epizodų atžvilgiu pakankamai ilgai trunkanti, kad atitiktų sunkaus, vidutinio sunkumo arba lengvo pasikartojančio depresinio sutrikimo diagnozę (F33).
Depresinis (-ė):
• neurozė
• asmenybės sutrikimas
Neurozinė depresija
Užsitęsusi nerimastinga depresija
Tai grupė sutrikimų, kai nerimą sukelia išskirtinės ar daugiausia tik tam tikros konkrečiai apibrėžtos situacijos, kurios tuo metu nėra pavojingos. Šių situacijų stengiamasi išvengti arba jos yra išgyvenamos su baime. Pacientas gali labiausiai jaudintis dėl tokių patiriamų simptomų, kaip širdies plakimas ar silpnumo pojūtis, dėl kurių atsiranda antrinė mirties baimė, baimė prarasti savikontrolę ir išprotėti. Mintis, kad teks vėl patekti į fobiją keliančią situaciją, paprastai sukuria lūkesčio nerimą. Fobinis nerimas ir depresija dažnai pasireiškia kartu. Ar diagnozuojant reikia nurodyti abu sutrikimus, t. y. fobinį nerimą ir depresijos epizodą, ar tik vieną sutrikimą, priklauso nuo to, kuris sutrikimas atsirado anksčiau ir kuris vyrauja, kai nustatoma diagnozė.
Tai buvimo kitų žmonių dėmesio centre baimė, sukelianti socialinių situacijų vengimą. Socialinės fobijos paprastai susijusios su žema saviverte ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti tokiais nusiskundimais kaip paraudimas, rankų tremoras, pykinimas, staigus poreikis šlapintis, pacientai kartais būna įsitikinę, kad šie vienas iš šių antrinių nerimo požymių yra jų pagrindinė problema. Simptomai gali progresuoti iki panikos priepuolio.
Antropofobija
Socialinė neurozė
Nustatytai fobijai su panikos atakomis (sutrikimu) nurodyti naudokite papildomą kodą (F41.0)
Šios fobijos būdingos griežtai apibrėžtoms situacijoms, pavyzdžiui, prisiartinimas prie tam tikrų gyvūnų, aukštis, griaustinis, tamsa, skridimas, uždara erdvė, šlapinimasis ar tuštinimasis viešuosiuose tualetuose, tam tikro maisto valgymas, dantų gydymas ar kraujo ir žaizdos vaizdas. Nors provokuojanti situacija yra labai specifiška, susidūrimas su ja gali sukelti paniką, kaip ir agorafobijos ar socialinės fobijos atveju.
Akrofobija
Gyvūnų fobija
Klaustrofobija
Paprastoji fobija
Nustatytai fobijai su panikos atakomis (sutrikimu) nurodyti naudokite papildomą kodą (F41.0)
Nustatytai fobijai su panikos atakomis (sutrikimu) nurodyti naudokite papildomą kodą (F41.0)
Fobija, neklasifikuojama kitaip
Fobinė būsena, neklasifikuojama kitaip
Nustatytai fobijai su panikos atakomis (sutrikimu) nurodyti naudokite papildomą kodą (F41.0)
Esminis sutrikimo požymis yra pasikartojantys stipraus nerimo (panikos) priepuoliai, kurie nėra susiję su kokia nors specifine situacija ar aplinkybėmis, todėl jų negalima prognozuoti. Kaip ir per kitus nerimo sutrikimus, dominuojantys simptomai yra širdies plakimas, krūtinės skausmas, dusimo pojūtis, svaigimas ir realybės pojūčio sutrikimas (depersonalizacija ir derealizacija). Dažnai kartu pasireiškia antrinė mirties, savitvardos praradimo ir baimė išprotėti. Jei tuo metu, kai patiriamas panikos priepuolis, pacientui diagnozuotas ir depresijos sutrikimas, panikos sutrikimas neturėtų būti pagrindinė diagnozė. Tokiu atveju panikos priepuoliai greičiausiai yra antrinis depresijos sutrikimo simptomas.
Panikos:
• priepuolis
• būsena
Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra generalizuotas ir nuolatinis nerimas, tačiau jis neapsiriboja ir nėra stipriai susijęs su jokiomis konkrečiomis išorinėmis aplinkybėmis (t. y. jis yra „laisvai plaukiojantis“). Dominuojantys simptomai gali būti įvairūs, bet dažniausiai skundžiamasi nuolatiniu nervingumu, virpuliu, raumenų įtampa, prakaitavimu, galvos svaigimu, širdies plakimu, silpnumu ir diskomfortu epigastriume. Dažnai baiminamasi, kad pats pacientas ar jo artimieji susirgs ar pateks į kokį nors nelamingą atsitikimą.
Nerimo:
• neurozė
• reakcija
• būklė
Tai praeinantis sutrikimas, atsiradęs individui be jokių išreikštų psichikos sutrikimo požymių, kaip reakcija į išskirtinai stiprų fizinį ir psichinį stresą ir paprastai praeinantis po kelių valandų ar dienų. Individualus jautrumas ir adaptacinių mechanizmų pajėgumas yra reikšmingi šiam sutrikimui atsirasti ir jo sunkumui. Simptomai sukuria tipišką mišrų ir besikeičiantį klinikinį vaizdą, kuriam būdinga pradinė „apdujimo“ būsena, kai susiaurėja sąmonės ratas bei dėmesys, sumažėja gebėjimas suvokti aplinką, prarandama orientacija. Po šios stadijos pacientas gali arba užsisklęsti savyje (iki disociacinio stuporo lygio – F44.2), arba patirti ažitaciją (susijaudinti) ir tapti hiperaktyvus (pabėgimo reakcija, arba fuga). Dažnai kartu pasireiškia ir panikos vegetaciniai požymiai (tachikardija, prakaitavimas, karščio pylimas). Simptomai paprastai pasireiškia praėjus kelioms minutėms po stresogeninio stimulo ar įvykio ir išnyksta per 2–3 dienas (dažnai ir po kelių valandų). Gali pasireikšti dalinė ar visiška epizodo amnezija (F44.0). Jeigu simptomai išlieka ir toliau, turėtų būti apsvarstyta kitos diagnozės galimybė.
Ūminė:
• krizinė reakcija
• reakcija į stresą
Mūšio nuovargis
Krizinė būsena
Psichinis šokas
Disociaciniams ar konversiniams sutrikimams būdingas normalios praeities atsiminimų integracijos, tapatumo suvokimo, dabartinių pojūčių įsisąmoninimo ir kūno judesių kontrolės dalinis arba visiškas praradimas. Visų tipų disociaciniai sutrikimai išnyksta per kelias savaites ar mėnesius, ypač jei jų pradžia siejama su traumavusiu gyvenimo įvykiu. Ilgiau užsitęsusios būsenos, ypač paralyžius ir jautrumo išnykimas, gali atsirasti, kai jie susiję su neišsprendžiamomis problemomis ar asmeninių santykių sunkumais. Anksčiau šie sutrikimai buvo klasifikuojami kaip „konversinės isterijos“. Šie sutrikimai yra laikomi kilusiais dėl psichogeninių priežasčių, jų atsiradimo pradžia glaudžiai siejama su traumavusiais įvykiais, neišsprendžiamomis ar nepakeliamomis problemomis arba asmeninių santykių sunkumais. Pasireiškę simptomai dažnai atspindi paciento suvokimą, kaip turėtų atrodyti fizinė liga. Medicininis ištyrimas neparodo jokio žinomo somatinio arba neurologinio sutrikimo. Be to, yra įrodymų, kad tam tikros funkcijos praradimas yra emocinių konfliktų ar poreikių išraiška. Simptomai dažnai pasireiškia staiga, o jų atsiradimas yra susijęs su psichologiniu stresu. Į šią kategoriją įtraukti tik tie fiziologinių funkcijų ir jutimų praradimai, kurie, esant valingai kontrolei, išnyktų. Sutrikimai, kuriems būdingas skausmas ir kiti somatiniai pojūčiai, valdomi autonominės nervų sistemos, klasifikuojami kaip somatizacinis sutrikimas (F45.0). Niekada nereikia atmesti galimybės, kad vėliau gali pasireikšti rimtas somatinis arba psichikos sutrikimas.
konversinę:
• isteriją
• reakciją
isteriją
isterinę psichozę
Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra atminties praradimas, dažniausiai apimantis svarbius praeities įvykius. Šis praradimas atsiranda ne dėl organinių priežasčių, o jo apimtis yra per didelė, kad galėtų būti paaiškinta paprasčiausiu užmaršumu ar nuovargiu. Amnezija paprastai apima pacientą traumavusius įvykius, tokius kaip nelaimingas atsitikimas ar netikėta netektis. Dažniausiai ji būna dalinė ir selektyvi. Visiška ir apibendrinta amnezija pasitaiko retai, tai dažniausiai fugos (F44.1) dalis, jei taip yra, turi būti taip ir klasifikuota. Jei esama organinės smegenų ligos, intoksikacijos arba didelio nuovargio, ši diagnozė neturi būti taikoma.
Disociacinė fuga turi visus disociacinei amnezijai būdingus požymius, tačiau kartu pasireiškia ir tikslingas keliavimas, išeinantis iš įprasto kasdienio atstumo ribų. Nors fugos laikotarpiu yra amnezija, pašaliniam stebėtojui paciento elgesys šiuo laikotarpiu gali atrodyti visiškai normalus.
Disociacinis stuporas diagnozuojamas remiantis valingų judesių ir normalios reakcijos į išorinius dirgiklius, tokius kaip šviesa, garsas ir prisilietimas, geroku sumažėjimu ar visišku praradimu, kai paciento apžiūra ir ištyrimas neatskleidžia jokios fizinės priežasties. Be to, yra aiškios psichogeninės sutrikimo priežastys – neseniai buvę stresogeniniai įvykiai ar problemos.
Tai sutrikimai, kai laikinai prarandamas asmenybės tapatumo ir aplinkos suvokimas. Šiame skirsnyje turi būti klasifikuojami tik tokie transo sutrikimai, kurie yra nevalingi ir nepageidaujami bei pasireiškiantys už religinės ar kitokios kultūriškai priimtinos situacijos ribų.
Dažniausiai šie disociaciniai sutrikimai pasireiškia negalėjimu pajudinti dalies ar visos galūnės arba kelių galūnių. Gali būti didelis panašumas į bet kokią ataksijos, apraksijos, akinezijos, afonijos, dizartrijos, diskinezijos, traukulių ir paralyžiaus rūšį.
Psichogeninė:
• afonija
• disfonija
Pagrindinis somatoforminių sutrikimų požymis yra pasikartojantys somatiniai simptomai kartu su atkakliu reikalavimu ištirti mediciniškai, nepaisant pakartotinių neigiamų tyrimų rezultatų bei gydytojų įtikinėjimų, kad simptomai neturi jokio somatinio pagrindo. Jei yra koks nors somatinis sutrikimas, jis nepaaiškina paciento pateikiamų nusiskundimų prigimties ar apimties ir nėra pakankamas paciento stresui bei susirūpinimui suvokti.
disociacinius sutrikimus (F44)
plaukų pešiojimą (F98.4)
vapėjimą (F80.0)
šveplavimą (F80.8)
nagų kramtymą (F98.8)
psichologinius ir elgesio veiksnius, susijusius su kitur klasifikuojamomis ligomis ar sutrikimais (F54)
seksualinės funkcijos sutrikimus, nesusijusius su organiniu sutrikimu ar liga (F52)
nykščio čiulpimą (F98.8)
tikus (vaikystėje ir paauglystėje) (F95)
de la Tureto (de la Tourette) sindromą (F95.2)
trichotilomaniją (F63.3)
Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra susirūpinimas, kad sergama viena ar daugiau sunkių ir progresuojančių somatinių ligų. Pacientai pateikia nuolatinių somatinių nusiskundimų ar nuolatinį susirūpinimą savo sveikata. Normalūs, įprastiniai pojūčiai ir išvaizda pacientų traktuojami kaip nenormalūs ir keliantys rūpestį, o dėmesys paprastai koncentruotas tik į vieną ar du kūno organus arba sistemas. Esant šiam sutrikimui dažnai kartu būna ir ryški depresija bei nerimas, dėl to galima papildoma diagnozė.
Kūno dismorfinis sutrikimas
Dismorfofobija (nekliedesinė)
Hipochondrinė neurozė
Hipochondrija
Nozofobija
Skrandžio neurozė
Psichogeninis (-ė):
• aerofagija
• dispepsija
• pilorospazmas
Psichogeninis (-ė):
• diarėja
• meteorizmas
• dirgliosios žarnos sindromas
Psichogeninis (-ė):
• kosulys
• žagsėjimas
• hiperventiliacija
Psichogeninis (-ė):
• dizurija
• šlapinimosi padažnėjimas
Pagrindinis sutrikimo požymis yra nuolatinis, stiprus ir keliantis stresą skausmas, kurio nepavyksta paaiškinti fiziologinėmis arba somatinėmis priežastimis. Skausmo atsiradimas yra susijęs su emociniais konfliktais ar psichosocialinėmis problemomis, kurios yra pakankamai aiškios išvadai apie jų etiologiją pagrįsti. Paprastai dėl šio sutrikimo pacientas gauna gerokai daugiau asmeninės arba medicininės paramos ir dėmesio. Jei įtariamas psichogeninis skausmas, atsirandantis esant depresiniam sutrikimui ar šizofrenijai, jis nėra diagnozuojamas čia.
Psichalgija
Psichogeninis:
• nugaros skausmas
• galvos skausmas
Somatoforminis skausmo sutrikimas
Tai visi kiti jutimo, funkcijos ir elgesio sutrikimai, atsiradę ne dėl somatinės priežasties ir nesusiję su autonomine nervų sistema. Šie sutrikimai apsiriboja specifinėmis organų sistemomis arba kūno dalimis ir laiko prasme yra glaudžiai susiję su stresogeniškais įvykiais ar problemomis.
Psichogeninis (-ė):
• dismenorėja
• disfagija, kartu ir „gumulas gerklėje“ (globus hystericus)
• niežulys
• kreivakaklystė
Dantų griežimas
Tai sutrikimas, kai pacientas sąmoningai sumažina ir palaiko mažą kūno svorį. Dažniausiai sutrikimas pasireiškia paauglėms mergaitėms ir jaunoms moterims, tačiau gali pasitaikyti ir tarp paauglių berniukų bei jaunų vyrų, vaikams prieš lytinį brendimą ir vyresnio amžiaus moterims iki pat menopauzės. Šis sutrikimas yra susijęs su specifine psichopatologija, kuriai būdinga nuolatinė sustorėjimo ir suglebimo baimė, pasireiškianti kaip įkyri pervertinimo idėja. Pacientai sau nusistato žemą kūno svorio slenkstį. Paprastai pasireiškia įvairaus sunkumo mitybos nepakankamumas su antriniais endokrininiais ir metaboliniais pokyčiais bei kūno funkcionavimo sutrikimais. Simptomai pasireiškia griežtos dietos pasirinkimu, perdėtu sportavimu, vėmimo ir žarnyno valymo sukėlimu bei apetitą slopinančių medikamentų ir diuretikų vartojimu.
Tai persivalgymas, atsiradęs kaip reakcija į stresogeniškus įvykius, tokius kaip netektis, nelaimingi atsitikimai, vaiko gimimas ir t. t.
Psichogeninis persivalgymas
Tai pasikartojantis vėmimas, pasireiškiantis esant disociaciniam sutrikimui (F44) ir hipochondriniam sutrikimui (F45.2) ir nesukeltas išimtiniu atveju tik būsenų, klasifikuojamų kitur. Šis kodas taip pat gali būti taikomas kaip papildomas, esant diagnozei O21 (gausus nėščiųjų vėmimas), vėmimui nėštumo metu diagnozuoti, kai pasikartojančio pykinimo ir vėmimo nėštumo metu dominuojanti priežastis yra emociniai veiksniai.
Psichogeninis vėmimas
Dažnai miego sutrikimas yra tik kito sutrikimo – tiek psichikos, tiek somatinio – vienas iš simptomų. Spręsti, ar miego sutrikimas konkrečiam pacientui yra nepriklausoma būklė, ar tik kito sutrikimo, klasifikuojamo kitur (šiame skyriuje ar kitame), požymis, reikia remiantis miego sutrikimo klinikine išraiška, eiga, reikalingo terapinio gydymo pasirinkimu ir prioritetu, kai nustatoma diagnozė. Apskritai, jeigu miego sutrikimas yra pagrindinis paciento nusiskundimas ir yra suvokiamas kaip atskiras sutrikimas, jį koduoti reikia šiame skyriuje esančiu kodu kartu su kita susijusia diagnoze, kad būtų visapusiškai atskleista atvejo psichopatologija ir psichofiziologija. Į šį skyrių įtraukti tik tie miego sutrikimai, kurių kaip pagrindinis veiksnys laikomos emocinės priežastys ir kurie nėra kilę dėl aiškių somatinių sutrikimų, klasifikuojamų kitur.
| Šis sutrikimas apibūdinamas kaip neatitikimas tarp individo miego ir budrumo ciklo bei aplinkos sąlygų, dėl to yra skundžiamasi nemiga arba mieguistumu. | |
| Psichogeninė inversija: | |
| • cirkadinio | } |
| • niktohemerinio | } ritmo |
| • miego | } |
Seksualinė aversija yra sutrikimas, kai galimybė lytiškai suartėti su partneriu sukelia tokią baimę arba nerimą, kad seksualinių santykių imama vengti. Seksualinio pasitenkinimo stoka apibūdinama kaip sutrikimas, kai seksualinės reakcijos yra normalios, orgazmas patiriamas, tačiau nejuntama adekvataus malonumo jausmo.
Anhedonija, seksualinė
Depresija:
• postnatalinė, neklasifikuojama kitaip
• po gimdymo, neklasifikuojama kitaip
| Po gimdymo: | |
| • nusiminimas | } |
| • disforija | } neklasifikuojama kitaip |
| • nuotaikos sutrikimas | } |
| • liūdesys | } |
Šią kategoriją reikia taikyti tada, kai manoma, kad psichologiniai ir elgesio veiksniai turėjo svarbios įtakos kitų skyrių kodais klasifikuotų somatinių ligų etiologijai. Bet kokie atsiradę psichikos sutrikimai paprastai būna lengvi ir ilgai trunkantys (pvz., susirūpinimas, emociniai konfliktai, bloga nuojauta) bei patys savaime nepatvirtina kokios nors šio skyriaus diagnozės.
Šios kategorijos taikymo pavyzdžiai:
• astma F54 ir J45
• dermatitas F54 ir L23–L25
• skrandžio opa F54 ir K25
• mukozinis kolitas F54 ir K58
• opinis kolitas F54 ir K51
• dilgėlinė F54 ir L50
Psichologiniai faktoriai, veikiantys fizinę būklę
Susijusiam somatiniam sutrikimui nurodyti taikykite papildomą kodą.
Šiame skirsnyje kalbama apie įvairius vaistus ir liaudies medicinos priemones, tačiau svarbiausios yra trys grupės: (a) psichotropiniai vaistai, nesukeliantys priklausomybės, pavyzdžiui, antidepresantai, (b) laisvinamieji vaistai ir (c) analgetikai, parduodami be recepto, pavyzdžiui, aspirinas ir paracetamolis.
Nuolatinis šių preparatų vartojimas dažniausiai yra susijęs su nereikalingu kreipimusi į gydytojus ar kitą medicinos personalą, o kartais ir su patiriamu kenksmingu somatiniu ilgalaikio šių medžiagų vartojimo poveikiu. Pastangos įtikinti jų nevartoti ar uždrausti šių vaistų vartojimą dažnai sukelia pasipriešinimą. Vartojant laisvinamuosius preparatus ir analgetikus, tai gali tęstis, nepaisant įspėjimų ar net prasidėjusių tokių somatinių komplikacijų kaip inkstų disfunkcija arba elektrolitų disbalansas. Nors paprastai būna akivaizdu, kad pacientas turi stiprią motyvaciją vartoti šiuos preparatus, tačiau neišsivysto priklausomybė nuo šių vaistų ir nebūna abstinencijos sindromo, kas būdinga psichoaktyviųjų medžiagų vartojimui, aprašytam F10–F19.
Įprotis vartoti laisvinamuosius preparatus
Vartojimo sutrikimas:
• rūgštingumą mažinančių medžiagų
• vaistažolių ar liaudies medicinos priemonių
• steroidų ar hormonų
• vitaminų
Šis poskyris apima daugybę kliniškai reikšmingų būklių ir elgesio stereotipų, kurie yra pastovūs ir atspindi asmeniui būdingą elgesį bei santykių su savimi ir kitais būdą. Kai kurie šių būklių ir elgesio stereotipų atsiranda ankstyvose individualios raidos stadijose kaip konstitucinių veiksnių ir socialinio patyrimo pasekmė, o kiti atsiranda vėlesnėse gyvenimo stadijose. Specifiniai asmenybės sutrikimai (F60), mišrūs ir kiti asmenybės sutrikimai (F61) bei ilgalaikiai asmenybės pakitimai (F62) yra giliai įsišakniję ir užsitęsę elgesio stereotipai, pasireiškiantys nelanksčiomis reakcijomis į platų asmeninių ir socialinių situacijų spektrą. Jie atspindi kraštutinius ar reikšmingus nukrypimus nuo to, kaip vidutinis asmuo esamoje kultūroje suvokia aplinką, mąsto, jaučia ir ypač bendrauja su kitais. Tokie elgesio stereotipai dažniausiai būna stabilūs ir apima daugelį elgesio bei psichologinio funkcionavimo sričių. Jie dažnai, tačiau ne visada, yra lydimi įvairaus laipsnio subjektyvaus distreso ir problemų socialinėje veikloje.
Paranoidinio tipo asmenybės sutrikimui yra būdingas perdėtas jautrumas nesėkmėms, nenoras atleisti už įžeidimą ar skriaudą, įtarumas ir polinkis iškreipti faktus, neutralius ar draugiškus veiksmus laikant priešiškais ir paniekinamais. Šiam sutrikimui taip pat būdingi pasikartojantys įtarinėjimai be pateisinamos priežasties, kad sutuoktinis ar seksualinis partneris neištikimas ir karingas bei atkaklus asmeninių teisių jutimas. Polinkis jaustis perdėtai svarbiam, pasireiškiantis nuolatine nuostata viską sieti su savimi.
Asmenybės sutrikimas:
• ekspansyvaus paranoidinio tipo
• fanatiško tipo
• paranoidinio tipo
• kveruliantinio tipo
• sensityvaus paranoidinio tipo
Tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas emocinių, socialinių ir kitų kontaktų vengimas, teikiant pirmenybę fantazijai, veiklai, reikalaujančiai vienatvės, ir introspekcijai. Būdingas ribotas sugebėjimas išreikšti jausmus ir patirti malonumą.
Šiam asmenybės sutrikimui yra būdingas socialinių normų nepaisymas ir abejingumas kitų jausmams. Būdingas didžiulis skirtumas tarp elgesio ir vyraujančių socialinių normų. Neigiama patirtis ir bausmė, susijusi su netinkamu elgesiu, jo nepakeičia. Taip pat stebimas silpnas frustracijos toleravimas ir žemas agresijos, kartu ir smurto, protrūkio slenkstis. Tokiam asmeniui yra būdingas polinkis kaltinti kitus arba įtikinamai racionaliai aiškinti savo elgesį, sukėlusį konfliktą su visuomene.
Asmenybės sutrikimas:
• amoralaus tipo
• antisocialaus tipo
• asocialaus tipo
• psichopatinio tipo
• sociopatinio tipo
Asmenybės sutrikimas:
• agresyvaus tipo
• eksplozyvaus tipo
Šiam asmenybės sutrikimui yra būdingas lėkštas ir labilus afektas, savų išgyvenimų dramatizavimas, teatrališkumas, perdėta emocijų raiška, įtaigumas ir polinkis pasiduoti kitų įtaigai, egocentriškumas, nuolaidžiavimas savo norams ir silpnybėms, dėmesio kitiems stoka, polinkis greitai įsižeisti ir nuolatinis įvertinimo, sujaudinimo ir dėmesio siekimas.
Asmenybės sutrikimas:
• isterinio tipo
• psichoinfantilaus tipo
Tai asmenybė sutrikimas, kuriam būdingas nuolatinis abejojimo jausmas, perfekcionizmas, perdėtas sąžiningumas, nuolatinis patikrinimas ir susirūpinimas detalėmis, užsispyrimas, atsargumas ir rigidiškumas. Taip pat gali būti įkyrių ir nepriimtinų minčių ar impulsų, kurie savo išraiška neatitinka obsesinio kompulsinio sutrikimo kriterijų.
Asmenybės sutrikimas:
• kompulsyvaus tipo
• obsesinio tipo
• obsesinio kompulsinio tipo
Tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas visose gyvenimo srityje pasireiškiantis pasitikėjimas kitų žmonių sugebėjimu ir skatinimas juos priimti svarbiausius ir mažesnius individo gyvenimo sprendimus. Taip pat būdinga didelė baimė būti paliktam, bejėgiškumo ir nesugebėjimo ką nors atlikti pojūtis, pasyvus sutikimas su vyresnių žmonių ir kitų norais, silpnas sugebėjimas susidoroti su kasdienio gyvenimo situacijomis. Stiprybės stoka gali pasireikšti intelektualinėje ar emocinėje sferose. Dažnai būdingas atsakomybės perkėlimas kitiems.
Asmenybės sutrikimas
• asteninio tipo
• neadekvataus tipo
• pasyvaus tipo
• save žlugdančio tipo
Asmenybės sutrikimas:
• ekscentriško tipo
• nepastovaus tipo
• nebrandaus tipo
• narcisistinio tipo
• pasyviai agresyvaus tipo
• psichoneurozinio tipo
Ši kategorija skirta tiems asmenybės sutrikimams, kurie dažnai sukelia sunkumų, bet, kuriems esant, negalima išskirti specifinių simptomų, būdingų F60 aprašytiems sutrikimams. Dėl šios priežasties juos yra gerokai sunkiau diagnozuoti nei F60 klasifikuotus sutrikimus.
Tokių sutrikimų pavyzdžiai:
• asmenybės sutrikimas, pasižymintis kelių sutrikimų, aprašytų F60 požymiais, bet be vyraujančios simptomų grupės, kuri leistų tiksliau nustatyti diagnozę
• sunkumų keliantys asmenybės sutrikimai, neklasifikuoti F60 ir F62 ir laikomi antriniais pagrindinio diagnozuoto afektinio arba nerimo sutrikimo atžvilgiu
Į šią grupę įtraukti suaugusiųjų asmenybės ir elgesio sutrikimai, kurie pasireiškia po katastrofiškų išgyvenimų, ryškaus užsitęsusio streso arba po sunkios psichikos ligos tiems asmenims, kurie iki tol nepasižymėjo asmenybės sutrikimu. Ši diagnozė turi būti taikoma tik tada, kai yra duomenų, kad apibrėžtai ir ilgam pakinta asmens aplinkos ir savęs suvokimo stereotipas, ryšiai su aplinka ir požiūris į aplinką ir save. Asmenybės pakitimas turi būti ryškus ir pasireikšti nelanksčiu bei neadaptuotu elgesiu, nebūdingu asmeniui iki patogeninio patyrimo. Šis pokytis neturi būti kito psichikos sutrikimo išraiška arba ankstesnio psichikos sutrikimo rezidualinis simptomas.
Tai ilgalaikis asmenybės pakitimas, trunkantis mažiausiai dvejus metus ir atsiradęs po katastrofiškų išgyvenimų. Stresas turi būti toks stiprus, kad būtų nebūtina atsižvelgti į asmens jautrumą, kad būtų galima paaiškinti jo ryškų poveikį asmenybei. Sutrikimas apibūdinamas priešišku ar nepatikliu požiūriu į pasaulį, socialine atskirtimi, tuštumo ar beviltiškumo jausmu, susvetimėjimu ir nuolatiniu buvimo „ant ribos“ pojūčiu lyg nuolat būtų patiriama grėsmė. Šio tipo asmenybės pakitimą gali sukelti potrauminio streso sutrikimas (F43.1).
| Asmenybės pakitimas po: | |
| • koncentracijos stovyklų patirties | |
| • katastrofų | |
| • užsitęsusio: | |
| • pagrobimo su grėsme būti nužudytam | |
| • buvimo gyvybei pavojingose situacijose, tokiose kaip buvimas terorizmo auka | |
| • kankinimo | |
Ši kategorija apima tam tikrus elgesio sutrikimus, kurie nepriskiriami kitiems kodams. Jiems būdingi pasikartojantys veiksmai, kurie neturi aiškios racionalios priežasties, yra nekontroliuojami ir dažniausiai kenkia paties paciento ar kitų žmonių interesams. Pacientas teigia, kad jo elgesį skatina impulsai, kurių jis negali suvaldyti. Šių būklių priežastys neaiškios ir sutrikimai grupuojami kartu dėl panašaus aprašymo, o ne todėl, kad jie turi kitų svarbių bendrų požymių.
Šis sutrikimas – tai dažnai pasikartojantys potraukio azartiniams lošimams epizodai, kurie taip užvaldo asmens gyvenimą, kad atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeiminių vertybių bei įsipareigojimų.
Kompulsyvus potraukis azartiniams lošimams
Šiam sutrikimui būdingi daugkartiniai padegimai arba bandymai be aiškaus motyvo padegti kitų asmenų turtą ar daiktus ir nuolatinis domėjimasis su ugnimi ir degimu susijusiais dalykais. Šis elgesys dažnai yra susijęs su stiprėjančia įtampa prieš padegimą ir stipriu susijaudinimu, patiriamu iškart po potraukio patenkinimo.
padeginėjimą, esant:
• asocialaus tipo asmenybės sutrikimui (F60.2)
• intoksikacijai alkoholiu ar kitai psichoaktyviajai medžiagai (F10–F19 su ketvirtuoju ženklu .0)
• stebėjimui dėl įtariamo psichikos ar elgesio sutrikimo (Z03.2)
• elgesio sutrikimams (F91)
• organiniams psichikos sutrikimams (F00–F09)
• šizofrenijai (F20)
Tai sutrikimai, kurie pirmiausia pasireiškia ankstyvoje vaikystėje (ir visada prieš lytinį brendimą) ir kuriems būdingas nuolatinis bei stiprus nepasitenkinimas esama lytimi, noras būti priešingos lyties atstovu arba primygtinis tvirtinimas, kad juo (ja) esama. Pasireiškia nuolatinis susidomėjimas priešingos lyties apranga ir veikla bei paciento esamos lyties nepripažinimas. Šiai diagnozei taikyti būtino ryškaus normalaus lyties tapatumo sutrikimo, vien „berniukiško“ elgesio, būdingo mergaitėms, arba „mergaitiško“ berniukų elgesio šiai diagnozei pagrįsti nepakanka. Esant lyties tapatumo sutrikimui, asmeniui, kuris jau yra lytiškai subrendęs arba jau pradėjo lytiškai bręsti, turi būti taikomas ne šis kodas, o sutrikimai, klasifikuoti F66.
pati seksualinė orientacija nelaikoma sutrikimu.
Protinis atsilikimas – tai sulėtėjusios arba neužbaigtos protinės raidos būsena, kai sutrinka įgūdžiai, pasireiškiantys vystymosi metu ir lemiantys bendrąjį intelekto lygį, t. y. pažintinius, kalbinius, motorinius ir socialinius sugebėjimus. Kartu su protiniu atsilikimu gali būti arba nebūti bet kuris kitas psichikos arba somatinis sutrikimas.
Visuotinai priimta, kad protinis atsilikimas yra vertinamas standartizuotais intelekto testais. Juos galima papildyti skalėmis, vertinančiomis socialinę adaptaciją esamoje aplinkoje. Iš šių tyrimų gauti duomenys parodo apytikslį protinio atsilikimo laipsnį. Diagnozė taip pat priklauso nuo patyrusio diagnostiko atlikto bendro intelektualinių funkcijų įvertinimo.
Intelektualiniai gebėjimai ir socialinė adaptacija, laikui bėgant, gali keistis ir, nors ir retai, treniruojantis ir taikant reabilitaciją, gali net pagerėti. Diagnozė turi būti rašoma, remiantis tiriamuoju momentu nustatytu intelekto lygiu.
Susijusioms būklėms, tokioms kaip autizmas, kitiems vystymosi sutrikimams, epilepsijai, elgesio sutrikimams arba sunkiems fiziniams trūkumams nurodyti naudokite papildomą kodą.
protinį:
• atsilikimą, neklasifikuojamą kitaip
• sutrikimą, neklasifikuojamą kitaip
Sutrikimai, įtraukti į šį skyrių, turi šiuos bendrus požymius:
(a) prasideda tik kūdikystėje arba vaikystėje;
(b) funkcijų, glaudžiai susijusių su centrinės nervų sistemos biologine branda, vystymosi sutrikimas arba sulėtėjimas;
(c) stabili eiga be remisijų ir paūmėjimų. Dažniausiai pažeidžiama kalba, vizualinis erdvės suvokimas ir judesių koordinacija.
Paprastai raidos sutrikimas arba sulėtėjimas konstatuojami labai ankstyvame vystymosi etape, tada, kai tik galima patikimai nustatyti pakitimus. Vaikui bręstant, sutrikimų laipsnis vis mažėja, nors nedidelis deficitas gana dažnai išlieka ir suaugus.
Tai specifinis raidos sutrikimas, kai vaiko sugebėjimai tarti garsus yra mažesni už atitinkamo protinio amžiaus lygį, tačiau kalbos įgūdžiai yra normalūs.
Raidos:
• fonologinis sutrikimas
• tarimo sutrikimas
Dislalija
Funkcinis tarimo sutrikimas
Lalija
Tai specifinis raidos sutrikimas, kai vaiko gebėjimas vartoti ekspresyviąją kalbą (kalbos išraiška) yra gerokai mažesnis už atitinkamo protinio amžiaus lygį, kartu esant normaliam kalbos supratimui. Tarimo sutrikimų gali būti arba ne.
Išraiškos tipo raidos disfazija arba afazija
Tai specifinis raidos sutrikimas, kai vaikas supranta kalbą blogiau, negu yra įprasta atitinkamam protiniam amžiui. Beveik visada būna gerokai sutrikusi kalbos išraiška. Dažnai pasitaiko ir žodžių bei garsų tarimo trūkumų.
Įgyta klausos impercepcija
Raidos:
• supratimo tipo disfazija ar afazija
• Vernike (Wernicke) afazija
Žodinis kurtumas
Tai sutrikimas, kai vaikai su normaliai besivysčiusia kalba praranda tiek kalbos supratimo, tiek kalbos išraiškos įgūdžius, tačiau bendrieji protiniai sugebėjimai išlieka. Sutrikimo pradžią lydi paroksizminės EEG anomalijos ir, daugeliu atvejų, epilepsijos priepuoliai. Sutrikimas dažniausiai prasideda 3–7 metų amžiaus vaikams. Įgūdžiai paprastai prarandami per kelias dienas arba savaites. Iš pradžių gali pasireikšti temporalinės dalies epilepsijos priepuoliai, o po jų – kalbos praradimas. Tačiau gali būti ir priešinga seka. Laikotarpis tarp epilepsijos priepuolių atsiradimo (kalbos praradimo) ir kalbos praradimo (epilepsijos priepuolių atsiradimo) trunka nuo kelių mėnesių iki dvejų metų. Manoma, kad šio sutrikimo etiologinė priežastis gali būti uždegiminis encefalitinis procesas. Apie du trečdalius vaikų lieka su didesniu ar mažesniu kalbos supratimo deficitu.
Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra didelis specifinis skaitymo įgūdžių raidos sutrikimas, kuris negali būti paaiškintas vien tik protiniu vaiko amžiumi, nepakankamu regos aštrumu arba neadekvačiu mokymusi. Gali būti pakenkta skaitymo suvokimo įgūdžiams, skaitomų žodžių pažinimui, skaitymo balsu įgūdžiams arba skaitymo reikalaujančių užduočių atlikimui. Raidžių suvokimo sunkumai dažnai yra susiję su specifiniais skaitymo sutrikimais. Neretai minėti sutrikimai išlieka ir paauglystėje, nors ir buvo pasiektas tam tikras progresas lavinant skaitymo įgūdžius. Dažnai, prieš pasireiškiant specifiniams skaitymo raidos sutrikimams, būna tarimo arba kalbos raidos sutrikimų. Neretai šis sutrikimas yra susijęs su emocijų ir elgesio sutrikimais mokykliniame amžiuje.
Atvirkštinis skaitymas
Raidos disleksija
Specifinis skaitymo atsilikimas
Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra specifinis rimtas raidžių suvokimo raidos pažeidimas, kai nėra ir nebuvo specifinio skaitymo sutrikimo. Šis sutrikimas negali būti paaiškintas vien žemu protiniu amžiumi, regos aštrumo problemomis ar neadekvačiu mokymusi. Būdingas tiek sugebėjimo pasakyti žodžius paraidžiui, tiek sugebėjimo parašyti juos teisingai pakenkimas.
Specifinis raidžių suvokimo atsilikimas (be skaitymo sutrikimo)
Tai sutrikimas, kurio pagrindinis požymis yra specifinis aritmetinių sugebėjimų sutrikimas, nepaaiškinamas vien bendru protiniu atsilikimu ar neadekvačiu mokymusi. Didesnis deficitas būdingas esminiams skaičiavimo įgūdžiams, tokiems kaip sudėtis, atimtis, daugyba ir dalyba, nei abstraktiems matematiniams įgūdžiams, reikalingiems mokantis algebros, trigonometrijos, geometrijos arba sudėtingesnių skaičiavimų.
Raidos:
• akalkulija
• aritmetikos įgūdžių sutrikimas
• Gertsmano (Gerstmann) sindromas
Tai neapibrėžta rezidualinė kategorija, kuriai priklauso sutrikimai, pasižymintys rimtais tiek aritmetinių, tiek skaitymo įgūdžių ir raidžių suvokimo sutrikimais, ir kuri negali būti paaiškinta vien bendru protiniu atsilikimu arba neadekvačiu mokymusi. Šis kodas turi būti taikomas tada, kai sutrikimas atitinka tiek F81.2, tiek F81.0 arba F81.1 kategorijų kriterijus.
Žinių įgijimo negalia, neklasifikuojama kitaip
Mokymosi:
• negalia, neklasifikuojama kitaip
• sutrikimas, neklasifikuojama kitaip
Pagrindinis šio sutrikimo požymis yra rimtas motorinės koordinacijos pažeidimas, nepaaiškinamas vien bendru intelektinio pajėgumo atsilikimu ar bet kokiu įgimtu arba įgytu neurologiniu sutrikimu. Tačiau daugumos vaikų išsamus klinikinis ištyrimas parodo esamą ryškų neurologinio vystymosi nebrandumą, pasireiškiantį chorėjiforminiais galūnių judesiais, veidrodiniais judesiais, sutrikusia stambiąja ir smulkiąja motorika arba kitais susijusiais simptomais.
Nevikraus vaiko sindromas
Raidos:
• koordinacijos sutrikimas
• dispraksija
Tai rezidualinė kategorija, apimanti sutrikimus, kuriems būdingas specifinių tarimo ir kalbos, mokymosi sugebėjimų ir judesių raidos sutrikimų mišinys, tačiau nė vienas šių sutrikimų nėra vyraujantis tiek, kad būtų laikomas pagrindiniu. Ši mišri kategorija turi būti taikoma tik tada, kai yra didelis minėtų specifinių sutrikimų sutapimas. Dažnai, tačiau ne visada, šie sutrikimai yra susiję su tam tikro laipsnio kognityvinių funkcijų sutrikimu. Todėl šiai kategorijai priskirtini tie funkcijų sutrikimai, kurie atitinka mažiausiai du F80, F81 ir F82 kategorijų kriterijus.
Tai įvairiapusis raidos sutrikimas, kuriam būdinga:
(a) nenormalus ar sutrikęs vystymasis, pasireiškiantis iki trejų metų amžiaus;
(b) psichopatologija visose trijose sutrikusiose funkcionavimo srityse: socialinio bendravimo, komunikacijos ir riboto, stereotipinio bei pasikartojančio elgesio. Be šių specifinių diagnostinių požymių dažni yra ir kiti, nespecifiniai sutrikimai: fobijos, miego ir mitybos sutrikimai, žema frustracijos riba bei agresija (nukreipta į save).
Autistinis sutrikimas
Infantilinis (-ė):
• autizmas
• psichozė
Kenerio (Kanner) sindromas
Tai grupė sutrikimų, kuriems būdinga ankstyva pradžia (paprastai per pirmuosius penkerius gyvenimo metus), sugebėjimo užsiimti veikla, reikalaujančia pažintinių funkcijų, stoka, polinkis nebaigus vienos veiklos, užsiimti kita ir dezorganizuotas, sunkiai kontroliuojamas ir perdėtas aktyvumas. Kartu gali būti ir kelios kitos susijusios anomalijos. Hiperkineziški vaikai dažnai būna neatsargūs ir impulsyvūs, linkę į nelaimingus atsitikimus. Jiems dažnai būna sunku laikytis disciplinos, ir tai daugiau susiję su neapgalvotu taisyklių pažeidimu, o ne su sąmoningu nepaklusnumu. Jų santykis su suaugusiaisiais dažnai būna socialiai nesuvaržytas, stokojantis įprasto atsargumo ir santūrumo. Jie nėra populiarūs tarp kitų vaikų ir gali tapti izoliuoti. Esant šiam sutrikimui, dažnai pasireiškia kognityvinių funkcijų sutrikimas. Neproporcingai dažnas yra ir motorinės bei kalbos raidos atsilikimas. Antrinės komplikacijos – tai asocialus elgesys ir žema savivertė.
Dėmesio deficito:
• sutrikimas su hiperaktyvumu
• hiperaktyvumo sutrikimas
• sindromas su hiperaktyvumu
Tai sutrikimai, kuriems būdingas pasikartojantis ir nuolatinis asocialaus, agresyvaus arba nepaklusnaus elgesio stereotipas. Toks elgesys, pasiekęs stipriausią išraiškos būdą, sutrikdo šiam amžiui būdingas socialines elgesio normas, todėl tai nėra paprastas vaikiškas išdykavimas arba paauglio maištavimas. Be to, toks elgesio modelis turi būti ilgai trunkantis (mažiausiai 6 mėnesius). Elgesio sutrikimo požymiai gali būti ir kitų psichiatrinių būsenų simptomai, tokiu atveju reikia taikyti atitinkamą diagnozę. Diagnozė grindžiama tokiais elgesio ypatumais: per didelis polinkis peštis ir triukšmauti, žiaurumas kitiems žmonėms ar gyvūnams, didelis destruktyvumas nuosavybės atžvilgiu, padeginėjimas, vagiliavimas, pasikartojantis melavimas, pamokų praleidinėjimas, bėgimas iš namų, neįprastai dažni ir stiprūs pykčio protrūkiai bei nepaklusnumas. Kiekviena šių kategorijų, stipriai išreikšta, yra pakankama diagnozei pagrįsti, tačiau tam nepakanka pavienių asocialaus elgesio epizodų.
Vaikų:
• elgesio sutrikimas, neklasifikuojamas kitaip
Ši kategorija turi atitikti elgesio sutrikimų vaikystėje (F91) kriterijus ir kartu pasižymėti nuolatiniais ir išreikštais emociniais simptomais, tokiais kaip nerimas, obsesijos arba kompulsijos, depersonalizacija ar derealizacija, fobijos arba hipochondrija.
Elgesio sutrikimai, koduojami F91, susiję su:
• emocijų sutrikimais, koduojamais F93
• neuroziniais sutrikimais, koduojamais F40–F48
Tai heterogeniška grupė sutrikimų, kurie prasideda vaikystėje, tačiau kitais atžvilgiais tarpusavyje skiriasi. Kai kurie jų yra gerai apibrėžti sindromai, tačiau kiti sutrikimai – tai tiesiog simptomų kompleksai, įtraukti į šią grupę dėl savo dažno pasireiškimo ir sąsajų su psichosocialinėmis problemomis, be to, jie negali būti priskirti kitiems sindromams.
Tai pasikartojantis valingas arba nevalingas tuštinimasis paprastai normaliomis ar beveik normaliomis išmatomis individo socialinės kultūros aplinkoje tam tikslui netinkamose vietose. Šis sutrikimas gali pasireikšti kaip nenormali įprasto kūdikystės laikotarpiu išmatų nelaikymo tąsa vyresniame amžiuje, gali būti išmatų nelaikymas įgijus žarnyno valdymo įgūdžius arba galimas sąmoningas išmatų palikimas netinkamose vietose, nepaisant normalios fiziologinės žarnyno kontrolės. Ši būklė gali pasireikšti kaip sutrikimas, pasižymintis tik šiuo vieninteliu simptomu, arba gali būti didesnės apimties sutrikimo dalis, ypač esant emocijų sutrikimams (F93) arba elgesio sutrikimams (F91).
Funkcinė enkoprezė
Neorganinės kilmės išmatų nelaikymas
Psichogeninė enkoprezė
Bet kokiai kartu pasireiškiančios obstipacijos priežasčiai nurodyti naudokite papildomą kodą.
Tai įvairiai pasireiškiantys mitybos sutrikimai, paprastai būdingi kūdikiams ir mažiems vaikams. Sutrikimui būdingas maisto atsisakymas ir kraštutinis užgaidumas, esant adekvačiam maitinimui, pakankamai kompetentingam besirūpinančiam asmeniui ir nesant organinės ligos. Kartu gali pasireikšti maisto atpylinėjimas (pasikartojanti regurgitacija be pykinimo arba virškinimo trakto ligos).
Atpylimo sutrikimas vaikystėje.
Tai valingi, pasikartojantys, stereotipiški ir betiksliai (dažnai ritmiški) judesiai, kurie nėra jokios nustatytos psichikos ar neurologinės būklės dalis. Kai šie judesiai pasireiškia kaip kokio nors kito sutrikimo dalis, turi būti koduojamas tik tas sutrikimas. Nežeidžiantys judesiai dažniausiai apima sūpavimąsi, galvos lingavimą, plaukų pešiojimą ir vyniojimą ant pirštų, manieringus pirštų judesius ir plaštakų pliaukšėjimą. Stereotipiški žeidžiantys judesiai pasireiškia pasikartojančiu galvos daužymu, mušimu sau per veidą, akių krapštymu ir rankų, lūpų ar kitų kūno dalių kandžiojimą. Visi stereotipinių judesių sutrikimai dažniausiai pasireiškia, esant protiniam atsilikimui. Tokiu atveju turi būti koduojami abu sutrikimai. Jei akių krapštymas pasireiškia vaikui su pakenkta rega, turi būti koduojami abu sutrikimai: akių krapštymas kaip stereotipinis judesys, koduojamas šioje kategorijoje, yra regos būklė kaip atitinkamo kodo somatinis sutrikimas.
Stereotipinis (įpročio) sutrikimas
Tai kalba, kuriai būdingi dažni garsų, skiemenų ar žodžių pakartojimai ir prolongacija arba dažni dvejojimai ir pauzės, trikdančios ritmingą kalbą. Tokia kalba turi būti klasifikuojama kaip sutrikimas tik tada, jeigu jos išraiška labai sutrikdo kalbos sklandumą.
Tai greito tempo nesklandi kalba, kuriai nebūdingi pakartojimai arba dvejojimai. Kalbėjimo greitis būna toks didelis, kad kalba tampa nesuprantama. Būdingas kalbos nepastovumas, disritmija ir trūkčiojimo protrūkiai su neteisingu frazavimu.