1 KAI KURIOS INFEKCINĖS IR PARAZITINĖS LIGOS

Šiame standarte B20–B24 nuorodose kodas B23.0 Ūminis ŽIV infekcijos sindromas neįtrauktas.

 

Ligos progresavimas

ŽIV infekcijos eigą sudaro daug stadijų arba fazių, kurių kiekviena turi jos pačios sunkumo ir simptomų lygį. ŽIV infekcija užsikrėtusiems žmonėms dažnai galioja tas pats modelis (t.y. pradžioje jiems nustatomi teigiami ŽIV antikūnai ir ligai progresuojant, jie pereina į kitą ligos sunkumo lygį). Tačiau pasitaiko atvejų kai ŽIV infekcija pirmą kartą nustatoma tik tada, kai jau pasireiškė komplikacijos ir ligos progresavimas.

 

ŽIV kodai, kaip nurodyta toliau:

ŽIV būklė turi būti visada koduojama, net jei neatitinka gretutinės diagnozės kriterijų.

R75	Laboratoriniai žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) radiniai (t. y. nenustatytas arba negalutinis serologinio tyrimo rezultatas)
B23.0	Ūminis ŽIV infekcijos sindromas
Z21	Besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu (t. y. infekcinė liga, ŽIV teigiamas, neklasifikuojami kitaip)
B20–B24	Žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukelta liga

 

R75, Z21, B23.0 KODAI IR B20–B24 BLOKAS YRA IŠSKIRTINIAI IR TODĖL TO PATIES GYDYMO EPIZODO METU JŲ NEGALI BŪTI NURODYTI KARTU.

Laboratoriniai ŽIV radiniai – R75

Šį kodą reikia suteikti nedidelei grupei žmonių, kurių ŽIV antikūnų testo rezultatai yra negalutiniai. Dažniausiai taip atsitinka, kai ŽIV atrankinis testas yra teigiamas, bet galutinis testas yra arba neigiamas, arba nenustatytas. Šie pacientai gali būti užsikrėtę ŽIV arba jų testas yra klaidingai teigiamas. Šis skirtumas nustatomas vėliau atlikus pakartotiną testą.

 

Kadangi R75 susijęs su pacientais, kurių ŽIV testas yra negalutinis, šio kodo negalima priskirti pagrindinei diagnozei.

 

Ūminis ŽIV infekcijos sindromas – B23.0

Daugumai pacientų (40–60 %) netrukus po užsikrėtimo ŽIV išsivysto ūminė liga. Dažniausiai ši liga pasireiškia į anginą panašia liga su karščiavimu, gerklės skausmu, limfadenopatija, bėrimu ir galimomis komplikacijomis, įskaitant meningitą. Ūminio ŽIV sindromo (arba pirminės ŽIV infekcijos) diagnozė dažniausiai nenustatoma, kol pacientui neatsiranda ŽIV antikūnų (t. y. serokonversija). Tačiau, taikant virusologinius tyrimo metodus, ŽIV infekciją galima nustatyti iki antikūnų atsiradimo. Paprastai tai trunka apie 3–6 savaites nuo ligos pradžios. Nors išrašymo metu galima įtarti ūminį ŽIV sindromą, dažniausiai liga šiuo laikotarpiu dar nepatvirtinama. Ūminio ŽIV sindromo pagalbiniu įrodymu hospitalizavimo metu gali būti teigiamas ŽIV p24 antigeno testas. Galimą ūminį ŽIV sindromą reikia įrašyti į ligos istoriją. Hospitalizavimo metu nustatytas neigiamas ŽIV antikūnų testas nepaneigia diagnozės.

 

Jei dokumentuota „ūminio ŽIV sindromo“ diagnozė (patvirtinta arba įtariama), suteikite B23.0 Ūminis ŽIV infekcijos sindromas kaip gretutinės ligos kodą kartu su esamų simptomų (pvz., limfadenopatija, karščiavimas) arba komplikacijų (pvz., meningitas) kodais. Nedažnai gali tekti ūminiu ŽIV infekcijos sindromu užsikrėtusį pacientą pakartotinai hospitalizuoti dėl komplikacijų. Pirmiausia reikia koduoti pagrindinę diagnozę (pvz., kitas virusinis meningitas A87.8) ir gretutine liga nurodyti ūminį ŽIV infekcijos sindromą (B23.0 Ūminis ŽIV infekcijos sindromas).

 

Pasibaigus ūminiam ŽIV infekcijos sindromui, beveik visų pacientų liga tampa besimptome ir išlieka tokia keletą metų. Būsimų hospitalizavimų kodavimą nurodys esančios gairės. Pacientui pasveikus po ūminio ŽIV infekcijos sindromo, ūminio ŽIV infekcijos sindromo kodo (B23.0) negalima naudoti dar kartą. Jei klinikiniai koduotojai abejoja dėl teisingų galimų ŽIV kodų suteikimo (t. y. R75 Laboratoriniai žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) radiniai, Z21 Besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu, arba B20–B22, B23.8 arba B24), reikia pasitarti su klinicistu.

 

Besimptomis užkrėstumas ŽIV virusu – Z21

Kodą Z21 Besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu reikia suteikti pacientams, kuriems nustatyti teigiami ŽIV antikūnai, bet hospitalizuoti dėl būklės, kurios negalima priskirti ŽIV infekcijai. Šio kodo negalima naudoti vėlesniems hospitalizavimams, jei pacientui pasireiškė bet kokie ŽIV infekcijos požymiai.

 

Kadangi Z21 kodas susijęs su pacientais, kurių ligos eiga besimptomė ir jie buvo hospitalizuoti dėl nesusijusios būklės, šio kodo negalima priskirti pagrindinei diagnozei.

 

ŽIV liga – B20, B21, B22, B23.8, B24

Kodai, taikomi ŽIV ligai:

 

B20	Dėl žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukeltos ligos išsivysčiusios infekcijos ir parazitų sukeltos ligos
B21	Dėl žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) sukeltos ligos atsiradę piktybiniai navikai
B22	Dėl žmogaus imunodeficito viruso [ŽIV] sukeltos ligos išsivysčiusios kitos patikslintos ligos
B23.8	ŽIV sukelta liga, sukėlusi kitas patikslintas būkles
B24	Nepatikslinta žmogaus imunodeficito viruso [ŽIV] sukelta liga

Jei pacientui pasireiškia ligos požymiai, tai rodo, kad jam išsivystė su ŽIV susijusi liga (kuri gali būti arba nebūti AIDS indikacinė liga). Šių pacientų hospitalizavimui reikia suteikti kodą iš B20–B24 kategorijos. Taigi, koduotojai negali vėl naudoti R75 arba Z21 kodų.

 

Jei pacientas hospitalizuojamas su ŽIV infekcija nesusijusia būkle ir dokumentacija, susijusi su esama paciento ŽIV būkle, yra neaiški, pasitarkite su klinicistu, kad galėtumėte nustatyti tinkamą ligos stadiją ir suteikti atitinkamą ŽIV kodą (Z21 arba B20–B24), siekiant pažymėti infekcijos buvimą. Tokiu atveju ŽIV kodas nebus pagrindine diagnoze.

 

Pirmenybės suteikimas kodams ir jų pasirinkimas

Dėl kodo pirmenybės reikia apsispręsti pagal pagrindinės diagnozės apibrėžimą.

 

Jei paciento gydymosi epizodą sąlygojo ŽIV sukelta būklė, suteikite atitinkamą kodą B20–B24.

 

Jei paciento gydymosi epizodą sąlygojo ŽIV sukeltos ligos pasireiškimas, kaip pagrindinę diagnozę koduokite ligos pasireiškimą.

 

Pastaba: Sergant ŽIV arba AIDS, žvaigždute (*) pažymėtiems ligos požymiams niekada negalima suteikti pagrindinės diagnozės kodo (žr. ACS 0027 Daugybinis kodavimas).

 

Jei ligos požymiams reikalingas ir etiologijos kodas (†) ir požymių kodas (*), pvz., demencija sergant ŽIV (B22† ir F02.4*), suteikite du kodus pagal eilę (t. y. ligos etiologijos kodas, po to – pasireiškimo kodas).

 

Jei pacientui atsiranda daugelio ligų požymiai, kuriuos galima priskirti dviem arba daugiau bloko B20–B24 kategorijų, gydymo epizodui reikia suteikti tik ŽIV kodą, susijusį su pagrindine diagnoze. Šis ŽIV kodas turėtų sekti iškart po pagrindinės diagnozės kodo. Daugiau nei vieną kodą iš bloko B20–B24 gali suteikti tik tos ligoninės, kurioms gali prireikti šio lygio aprašymo. Kodas turi sekti po ligos pasireiškimo kodo, su kuriuo susijęs aprašymas.

1 PAVYZDYS:

Pacientas hospitalizuotas su ŽIV ligos sukelta burnos kandidoze. Kodus suteikite, kaip nurodyta toliau:

Burnos kandidozė	B37.0	Kandidozinis stomatitas
ŽIV liga	B20	Dėl žmogaus imunodeficito viruso [ŽIV] sukeltos ligos išsivysčiusios infekcijos ir parazitų sukeltos ligos

2 PAVYZDYS:
AIDS sergantis pacientas hospitalizuotas, nustačius pagrindinę diagnozę – Kapoši odos sarkoma, ir gretutines diagnozes – išsekimo sindromas ir citomegaloviruso sukeltas retinitas. Kodus suteikite, kaip nurodyta toliau:
Kapoši sarkoma	C46.0	Odos Kapoši sarkoma
ŽIV liga	B21	Dėl žmogaus imunodeficito viruso [ŽIV] sukeltos ligos atsiradę piktybiniai navikai
CMV retinitas	H30.9	Gyslainės ir tinklainės uždegimai, nepatikslinti
	B25.8	Kitos citomegalo virusų sukeltos ligos
Išsekimo sindromas	R64	Kacheksija

 

Ligos pasireiškimas ir kitos susijusios būklės

Visus ŽIV infekcijos pasireiškimus būtina koduoti. Jei liga dokumentuota, bet ŽIV būklė neaiški, prieš suteikdami kodą iš B20–B24 bloko pasitarkite su klinicistu.

 

Kapoši sarkoma

Kapoši sarkoma visada yra pirminis navikas. Todėl visoms patikslintoms sritims reikia suteikti kodą iš C46.- Kapoši sarkoma kategorijos. Morfologinis kodas yra M9140/3. Po pirminio diagnozės nustatymo, Kapoši sarkoma turi būti koduojama kiekvieno sekančio gydymo epizodo metu. Kaip ligą sukeliančiu veiksniu gali būti nurodomas Žmogaus Herpes viruso (anlg. Human Herpes Virus, HHV-8) (taip pat žinomas kaip Kapoši sarkomos Herpes virusas (KSHV)) etiologinis veiksnys.

 

Antiretrovirusinio gydymo komplikacijos arba nepageidaujamas poveikis

Antiretrovirusinis gydymas gali sukelti komplikacijas, pvz., anemiją, neuropatiją ir šlapimo takų akmenligę. Zidovudinas (AZT) yra vienas iš daugelio registruotų antiretrovirusinių vaistinių preparatų.

 

3 PAVYZDYS:

Antiretrovirusinio vaistinio preparato sukelta hemolizinė anemija, esant ŽIV teigiamai būklei.

Kodai:

Hemolizinė anemija D59.2 Medikamentų sukelta neautoimuninė hemolizinė anemija Antiretrovirusinių vaistinių preparatų nepageidaujamas poveikis Y41.5 Gydymo antivirusiniais vaistais metu sukeltas nepageidaujamas poveikis ŽIV teigiamas (besimptomis) Z21 Besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu [ŽIV] Atitinkamas įvykio vietos kodas (Y92.-).

4 PAVYZDYS:

Antiretrovirusinio vaistinio preparato sukelta inkstų akmenligė, sergant AIDS.

Kodai:

Inkstų akmenys, sukelti vaistinio preparato N20.0 Inksto akmuo Antiretrovirusinių vaistinių preparatų nepageidaujamas poveikis Y41.5 Gydymo antivirusiniais vaistais metu sukeltas nepageidaujamas poveikis AIDS B20–B22, B23.8, B24 Atitinkamas įvykio vietos kodas (Y92.-).

 

Chemoterapija dienos stacionare

Chemoterapija

Kodavimo tikslais chemoterapija vadinamas bet kurios gydomosios medžiagos (paprastai vaistinio preparato), išskyrus kraujo ir kraujo produktus, paskyrimas. Hospitalizuojant chemoterapijai atlikti, pasireiškus ŽIV ligai (pvz., gancikloviro infuzija gydant CMV retinitą), gydomai būklei reikia suteikti pagrindinės diagnozės kodą ir atitinkamos procedūros kodą iš bloko [1920] Farmakoterapijos preparatų įvedimas (taip pat žr. ACS 0044 Chemoterapija).

 

Siekiant nurodyti ŽIV arba AIDS būklę ir bet kuriuos gydytus požymius, reikia suteikti gretutinės diagnozės kodą (-us).

 

5 PAVYZDYS:

AIDS sergantis pacientas hospitalizuotas į dienos stacionarą intraveninei infuzijai atlikti, naudojant kelis vaistinius preparatus, plaučių mycobacterium avium kompleksui gydyti.

Kodai:

Plaučių Mycobacterium avium kompleksas A31.0 Mikobakterijų sukelta plaučių infekcija AIDS B20 Dėl žmogaus imunodeficito viruso [ŽIV] sukeltos ligos išsivysčiusios infekcijos ir parazitų sukeltos ligos Kelių vaistinių preparatų intraveninė infuzija 96199-09 [1920] Intraveninis farmakologinio preparato įvedimas, kitas ir nepatikslintas farmakologinis preparatas

 

Chemoterapija dienos stacionare gydant Kapoši sarkomą

Jei ŽIV arba AIDS sergantis pacientas hospitalizuojamas į dienos stacionarą Kapoši sarkomai gydyti, pagrindinės diagnozės kodas turi būti Z51.1 Farmakoterapijos kursas, sergant navikais, nes pirmenybė teikiama naviko gydymui, o ne ŽIV arba AIDS.

 

Profilaktinė chemoterapija

Profilaktinės intervencijos naudojamos: 

• tam tikros infekcijos (pirminės) užsikrėtimo prevencija, arba

• anksčiau gydytų oportunistinių infekcijų (antrinių) slopinimas. 

Jei pacientas hospitalizuojamas ir išrašomas tą pačią dieną, pirminei profilaktinei ŽIV ligos chemoterapijai reikia suteikti pagrindinės diagnozės kodą Z29.2 Kita profilaktinė farmakoterapija.

 

Galima koduoti tik esamus ŽIV ligos požymius. Gretutine diagnoze reikia nurodyti ŽIV būklės kodą.

6 PAVYZDYS:

ŽIV užsikrėtęs pacientas, nesant ligos simptomų, hospitalizuotas į dienos stacionarą antiretrovirusiniam gydymui.

Kodai:

Chemoterapijos infuzija Z29.2 Kita profilaktinė farmakoterapija ŽIV teigiamas (besimptomis) Z21 Besimptomis užkrėstumas žmogaus imunodeficito virusu [ŽIV] Antiretrovirusinis gydymas 96199-02 [1920] Intraveninis farmakologinio preparato įvedimas, antiinfekcinis preparatas

 

Antrinę profilaktinę chemoterapiją (klinikinės klasifikacijos tikslais) reikia koduoti pagal gaires, esančias ACS 0102 ŽIV arba AIDS „Chemoterapija dienos stacionare – Chemoterapija“

 

7 PAVYZDYS:

AIDS sergantis pacientas hospitalizuotas į dienos stacionarą palaikomajai intraveninei gancikloviro infuzijai citomegaloviruso sukeltam retinitui gydyti.

Kodai:	CMV retinitas	H30.9	Gyslainės ir tinklainės uždegimai, nepatikslinti
		B25.8	Kitos citomegalo virusų sukeltos ligos
	AIDS	B20	Dėl žmogaus imunodeficito viruso [ŽIV] sukeltos ligos išsivysčiusios infekcijos ir parazitų sukeltos ligos
	Gancikloviro intraveninė infuzija	96199-02 [1920]	Intraveninis farmakologinio preparato įvedimas, antiinfekcinis preparatas

Koduojant A, B, C, D, G grupių, S. pneumoniae arba kitų streptokokų (Streptococcus) sukeliamas infekcijas gali padėti toliau nurodytas grupavimas:

 

Grupė	Sukeliamos ligos
A grupė
S. pyogenes (jautrus penicilinui)	Rožė Pogimdyminė karštligė Žaizdos infekcija Gerklės skausmas Endokarditas Reumatinis karščiavimas (po streptokokinės infekcijos) Glomerulonefritas (po streptokokinės infekcijos)
B grupė
S. agalactiae	Naujagimių infekcijos (normali makšties flora)
C grupė
S. equisimilis	Sinusitas Endokarditas
D grupė
S. faecalis (enterokokas) } S. faecium (enterokokas) } S. bovis S. equinus enterokokas	Šlapimo takų infekcija Endokarditas
G grupė
	Sinusitas Endokarditas
S. pneumoniae (pneumokokas)	Pneumonija Sinusitas Meningitas, ir kt.
Kiti
S. viridans S. salivarius S. mitis S. mutans S. sanguis S. lactis
Peptostreptokokai	Anaerobinės, giliosios infekcijos

 

Pastaba:

A grupė nėra α – hemolizinio sinonimas B grupė nėra β – hemolizinio sinonimas.

Apibrėžimas

Virusinis hepatitas

Virusinis hepatitas yra kepenų ląstelių uždegiminė ir nekrozinė liga. Hepatito A, B, C, D ir E virusai gali sukelti ūminį virusinį hepatitą. B, C ir D virusų sukelti ūminiai virusiniai hepatitai gali progresuoti į lėtinį virusinį hepatitą.

 

Ilgiau nei šešis mėnesius trunkantis virusinis hepatitas paprastai apibūdinamas kaip „lėtinis“. Tačiau šis apibrėžimas yra sutartinis. Lėtinis virusinis hepatitas yra kintanti progresuojanti liga, kuri baigiasi ciroze ir kepenų nepakankamumu. Lėtinį virusinį hepatitą galima diagnozuoti tik atlikus kepenų biopsiją.

 

Lėtiniu virusiniu hepatitu sergantiems pacientams dažnai pakinta kepenų funkcijos tyrimų rodikliai. Lėtinį virusinį hepatitą rodo alaninaminotransferazės koncentracijos padidėjimas, nors šį pokytį gali sukelti ir kitos priežastys, pvz., alkoholis. Paprastai lėtiniu virusiniu hepatitu sergantiems pacientams du kartus per metus atliekami kraujo ir ultragarso tyrimai. Lėtiniu virusiniu B hepatitu sergančių arba B hepatito viruso nešiotojų motinų naujagimiai gali užsikrėsti, todėl juos reikia vakcinuoti iškart po gimimo (per 24 valandas). Lėtiniu virusiniu C hepatitu sergančių arba C hepatito viruso nešiotojų motinų naujagimiams panašios vakcinos nėra. Maždaug 5 % šių naujagimių gali užsikrėsti šiuo virusu.

 

Įprastai, pasveikus po infekcinės ligos, žmogui susiformuoja antikūnai prieš patogeninį organizmą. Tam tikrų infekcinių ligų antikūnai gali susiformuoti po vakcinacijos. Vakcinuotiems asmenims vėlesni kraujo tyrimai rodys antikūnus, kurie nurodo buvusią infekciją arba imunizaciją. Tokie asmenys nelaikomi „nešiotojais“. Nešiotojas yra asmuo, kurio kraujyje yra hepatito B, C arba D virusas ir (arba) antikūnai ir nėra ligos simptomų, bet virusas „gyvena“ organizme ir gali užkrėsti kitus žmones. Kadangi virusas yra kraujyje, jis gali būti perduodamas kitiems žmonėms. Svarbu suvokti skirtumą tarp infekcinės ligos nešiotojo (užkrėtimo rizika) ir asmens, kurio antikūnų titras nurodo buvusią infekciją arba infekcinės ligos imunizaciją (nėra užkrėtimo rizikos). Antikūnų tyrimų vaidmuo, nustatant skirtumus tarp nešiojimo būklės ir buvusios infekcijos, skiriasi priklausomai nuo infekcijos.

 

Hepatitas A

Hepatitas A yra labai užkrečiama ir perduodama enteriniu būdu (fekalinis – oralinis būdas) liga. Dažnai perduodama šeimose. Besivystančiose šalyse įprastas infekcijos šaltinis yra fekalijomis užterštas geriamasis vanduo.

Hepatito A virusas (HAV) nustatomas atliekant dviejų rūšių antikūnų tyrimus:

1. IgM antikūnai: teigiamas rezultatas rodo naują infekciją;
2. IgG antikūnai (anti-HAV): teigiamas rezultatas rodo buvusią infekciją (buvęs užsikrėtimas HAV) arba vakcinacijos metu įgytą imunitetą.

HAV niekada nebūna lėtine infekcija. Nėra žinomos nešiotojo būklės, o HAV neturi įtakos lėtinio aktyvaus hepatito arba cirozės vystimuisi.

 

Hepatitas B

Hepatitas B gali pasireikšti ūmine liga ir progresuoti į lėtinę infekciją. Hepatito B virusas (HBV) plinta su užkrėstais organizmo skysčiais, pvz., krauju ir kraujo produktais, transplantuotais audiniais, seilėmis, šlapimu, sperma ir gimdos kaklelio išskyromis. Daugelis suaugusiųjų pilnai pasveiksta ir įgyja imunitetą visam gyvenimui. Tačiau, persirgus ūmine infekcija iki 10% pacientų taps besimptomiais HBV nešiotojais arba jiems išsivystys lėtinis aktyvus virusinis hepatitas (5%). Nustatyta, kad pasaulyje yra apie 300 milijonų HBV nešiotojų.

 

Hepatitas C

Hepatitas C gali pasireikšti ūmine liga ir progresuoti į lėtinę infekciją. Hepatito C virusas (HCV) plinta parenteraliai (pvz., transfuzijos, piktnaudžiavimas injekciniais narkotiniais preparatais, profesinis sąlytis su krauju arba kraujo produktais). Pasveikimo nuo HCV infekcijos dažnis yra žymiai mažesnis, nei nuo virusinio hepatito B. Žinoma, kad įprastai iki 90% pacientų liga progresuos į lėtinę infekciją.

 

Hepatitas C skiriasi nuo hepatito B tuo, kad sergantis hepatitu C pacientas virusą turės visą likusį gyvenimą, taip pat sirgs ūmine arba lėtine infekcija arba bus besimptomiu nešiotoju.

 

Teigiami hepatito C viruso antikūnai rodo hepatito C infekciją. Taip pat galima atlikti polimerazinės grandininės reakcijos (PGR) įvertinimą. Teigiamas rezultatas patvirtina lėtinio hepatito C diagnozę. Tačiau, neigiamas PGR rezultatas nebūtinai reiškia lėtinės infekcijos nebuvimą, nes gali būti per maži viruso kiekiai, kad būtų nustatyti kraujo mėginyje.

 

Hepatitas D

Hepatito D virusas (HDV) gali pasireikšti tik esant HBV, niekada nepasireiškia vienas. Jis pasireiškia, esant ūminiam hepatitui B arba pakartotinai užsikrėtus jau sergant lėtiniu hepatitu B. HDV plinta daugiausia parenteraliai (pvz., per adatas ir kraują). Jis taip pat nurodomas kaip delta veiksnys.

 

Hepatitas E

Hepatito E virusas (HEV) plinta enteriniu būdu (fekalinis – oralinis būdas). Pietryčių Azijoje, buvusios Sovietų Sąjungos regiono šalyse, Indijoje, vidurio rytų Afrikoje ir Centrinėje Amerikoje tai yra endeminė liga. Žinoma apie dideles epidemijas, kai virusas plito nuo žmogaus žmogui. Manoma, kad normali infekcijos eiga yra ūminė ir santykinai gerybinė, išskyrus infekciją nėštumo metu.

 

HEV niekada nebūna lėtine infekcija. Nėra žinomos nešiotojo būklės, o HEV būklė nedaro įtakos lėtiniam aktyvaus hepatito arba cirozės vystimuisi.

 

Klasifikavimas

Virusinį hepatitą arba hepatito viruso nešiojimo būklę reikia visada koduoti, net jei neatitinka gretutinės diagnozės kriterijų. Toliau esančioje lentelėje pateikiamos hepatitų A, B, C, D ir E kodų suteikimo gairės:

Klasifikavimas

Virusinis hepatitas arba tipas	Kodas arba apibrėžimas	Pagrindiniai šaltiniai
Hepatitas A	B15.0 Hepatitas A su hepatine koma   B15.9 Hepatitas A be hepatinės komos   O98.4 Virusinis hepatitas, komplikuojantis nėštumą, gimdymą ir laikotarpį po gimdymo	• Nei buvęs hepatitas A, nei nešiojimo būklė nekoduojama.   • O98.4 kodas suteikiamas, jei hepatitas A komplikuoja nėštumą, gimdymą arba laikotarpį po gimdymo (kartu su B15.0 arba B15.9 papildomu kodu hepatito tipui nurodyti).
Hepatitas B	B16.- Ūminis hepatitas B   B18.0 Lėtinis virusinis hepatitas B su delta veiksniu   B18.1 Lėtinis virusinis hepatitas B be delta veiksnio   O98.4 Virusinis hepatitas, komplikuojantis nėštumą, gimdymą ir laikotarpį po gimdymo   Z22.51 Virusinio hepatito B nešiotojas	• Jei dokumentuotas „buvęs hepatitas B“, negalima teigti, kad pacientas yra hepatito B nešiotojas. Tokiu atveju Z22.51 nekoduojamas.   • Dokumentuotam „teigiamam hepatitui B“ arba „hepatito B nešiojimui“ nesant infekcinio proceso požymių, reikia suteikti Z22.51 kodą.   • O98.4 kodas suteikiamas, jei hepatitas B komplikuoja nėštumą, gimdymą arba laikotarpį po gimdymo (kartu su B16 arba B18 papildomu kodu hepatito tipui nurodyti). Jei akušerinė pacientė yra viruso nešiotoja, suteikite Z22.51 kodą.
Hepatitas C	B17.1 Ūminis hepatitas C   B18.2 Lėtinis virusinis hepatitas C   O98.4 Virusinis hepatitas, komplikuojantis nėštumą, gimdymą ir laikotarpį po gimdymo   Z22.52 Virusinio hepatito C nešiotojas	• Jei dokumentuotas „buvęs hepatitas C“, koduotojai turėtų pasitarti su klinicistu, kad nustatytų ar pacientui vis dar išliko šios ligos požymių. Jei konsultacija neįmanoma, suteikite virusinio hepatito C nešiotojo kodą (Z22.52).   • Jei įrašyti neaiškūs terminai, pvz., „hepatitas C“ arba „teigiamas hepatitas C“ ir pacientas turi hepatito C simptomų, koduotojai turėtų pasitarti su klinicistu, kad nustatytų ar liga yra ūminėje ar lėtinėje stadijoje. Jei konsultacija neįmanoma, suteikite lėtinio virusinio hepatito C kodą (B18.2).   • Kai paciento liga besimptomė ir įrašyti neaiškūs terminai, pvz., „hepatitas C“ arba „teigiamas hepatitas C“, suteikite virusinio hepatito C nešiotojo kodą (Z22.52).   • O98.4 kodas suteikiamas, jei hepatitas C komplikuoja nėštumą, gimdymą arba laikotarpį po gimdymo(kartu su B17.1 arba B18.2 papildomu kodu hepatito tipui nurodyti). Jei akušerinė pacientė yra viruso nešiotoja, suteikite Z22.52 kodą.
Hepatitas D (su ūminiu HBV)           Hepatitas D (su lėtiniu HBV)         Hepatitas D	B16.0 Ūminis hepatitas B su delta veiksniu (lydinčia infekciją) ir su hepatine koma   B16.1 Ūminis hepatitas B su delta veiksniu (lydinčia infekciją) be hepatinės komos   B18.0 Lėtinis virusinis hepatitas B su delta veiksniu   B17.0 Hepatito B nešiotojo ūminė delta (super) infekcija    O98.4 Virusinis hepatitas, komplikuojantis nėštumą, gimdymą ir laikotarpį po gimdymo   Z22.59 Kito patikslinto virusinio hepatito nešiotojas	• O98.4 kodas suteikiamas, jei hepatitas D komplikuoja nėštumą, gimdymą arba laikotarpį po gimdymo (kartu su B16, B17 arba B18 papildomu kodu hepatito tipui nurodyti). Jei akušerinė pacientė yra viruso nešiotoja, suteikite Z22.59 kodą.   • Z22.59 kodą reikia suteikti tik tuomet, kai nėra aktyvaus hepatito D požymių (hepatito D nešiotojo būklė).
Hepatitas E	B17.2 Ūminis hepatitas E   O98.4 Virusinis hepatitas, komplikuojantis nėštumą, gimdymą ir  laikotarpį po gimdymo	• Praeityje buvęs hepatitas E arba jo nešiojimas nekoduojami.   • O98.4 kodas suteikiamas, jei hepatitas E komplikuoja nėštumą, gimdymą arba laikotarpį po gimdymo (kartu su B17.2 papildomu kodu hepatito tipui nurodyti).

Neutropenija yra neutrofilinių granulocitų sumažėjimas cirkuliuojančiame kraujyje. Ji gali būti lydima karščiavimo.

 

Dažnos priežastys yra:

a. Vaistinių preparatų arba kitų fizikinių veiksnių (pvz., „Bactrim“) sukelta reakcija. Tai neutropenijos forma be karščiavimo.

 

b. Neutropenija susijusi su įvairiomis ligomis, įskaitant:

• ūmines leukemijas;

• kitus kraujo navikus (pvz., Hodžkino ligą);

• kolagenozes;

• kitas nebakterinės kilmės infekcijas (pvz., maliariją, vidurių šiltinę);

• reumatoidinį artritą (retkarčiais).

Tam tikromis aplinkybėmis (pvz., reumatoidinis artritas) neutropenija būna be karščiavimo, nors sergant ūmine leukemija, maliarija ir vidurių šiltine, ji susijusi su karščiavimu.

 

c. Įgimta neutropenija.

 

d. Lėtinė gerybinė neutropenija, nesusijusi su bet kuria sukeliančia liga arba toksinių medžiagų poveikiu.

 

Neutropeniją turinčiam pacientui sepsį arba septicemiją reikia koduoti, kai šias būkles dokumentavo klinicistas klinikiniame įraše. Jos gali būti vadinamos „klinikine septicemija“ arba „septicemija su neigiamu pasėliu“. 

Klasifikavimas

Jei įrašoma septicemija,

• jos kodą reikia įrašyti prieš neutropenijos kodą. 

Jei septicemija neįrašoma,

• suteikite kodą D70 Agranulocitozė (neutropenija) ir, jei tinka, R50.- Neaiškios kilmės karščiavimas gretutinei diagnozei.

Vaistinio preparato sukeltos neutropenijos atveju reikia suteikti išorinės priežasties kodą.

 

Taip pat žr. ACS 0304 Pancitopenija.

 

Apibrėžimai

Sisteminis uždegiminio atsako sindromas (SUAS)

SUAS apibrėžiamas kaip uždegiminis atsakas, kuris gali pasireikšti reaguojant į įvairius sunkius klinikinius įvykius, pvz., pankreatitas, išemija, politrauma, hemoraginis šokas, autoimuninis organo sužalojimas ir infekcija. SUAS pasireiškia dviem arba daugiau iš toliau išvardytų požymių: 

• kūno temperatūra > 38 °C arba < 36 °C;

• kvėpavimo dažnis > 20 įkvėpimų per minutę arba PaCO₂ < 32 mm Hg;

• širdies susitraukimų dažnis > 90 kartų per minutę;

• leukocitų skaičius kraujyje > 12x10⁹/l arba < 4x10⁹/l arba > 10 % nesubrendusių formų (blastų). 

Sepsis

Sepsis apibrėžiamas kaip sisteminis uždegiminis atsakas (SUAS) į infekciją. Mikroorganizmų invazija į kraujotaką nebūtinai yra pagrindinė sepsio išsivystymo priežastis. Mikroorganizmų signalinių molekulių arba toksinų lokalus arba sisteminis išplitimas taip pat gali sukelti reakciją. Terminas „sepsis“ gali būti naudojamas turint omenyje lokalizuotą infekciją, todėl į tai reikia atsižvelgti priskiriant kodą.

 

Septicemija

Terminas septicemija paprastai naudojamas kraujotakoje esančių bakterijų sukeltai sisteminei ligai apibūdinti, nors jo skatinama nebenaudoti atsiradus tikslesniems terminams – sisteminis uždegiminio atsako sindromas (SUAS) ir sepsis.

 

Sekantys apibrėžimai iš Sisteminio uždegiminio atsako sindromo (SUAS), sepsio ir infekcijos tarpusavio sąveikos (Amerikos torakalistų koledžo ir Kritinių būklių medicinos draugijos susitarimų konferencija: Sepsio ir organų nepakankamumo apibrėžimai bei naujojo sepsio gydymo gairės (1992), Kritinių būklių medicina, 20 tomas, Nr. 6) gali padėti suvokti sepsio, infekcijos, septicemijos, bakteremijos ir sisteminio uždegiminio atsako sindromo susitarimų tarpusavio sąveiką.

„Infekcija:	Mikrobinį fenomeną apibūdina uždegiminis atsakas į mikroorganizmų buvimą arba invaziją į įprastai sterilius audinius.
Bakteremija:	Gyvų bakterijų buvimas kraujyje.
Sisteminis uždegiminio atsako sindromas:	Sisteminis uždegiminis atsakas į įvairius sunkius klinikinius įvykius. Atsakas pasireiškia dviem arba daugiau iš toliau išvardytų požymių:
	kūno temperatūra > 38 °C arba < 36 °C;
	širdies susitraukimų dažnis > 90 kartų per minutę;
	kvėpavimo dažnis > 20 įkvėpimų per minutę arba PaCO2 < 32 mm Hg (< 4,3 kPa)
	leukocitų skaičius kraujyje > 12x109/l, < 4x109/l arba > 10 % nesubrendusių formų (blastų).
Sepsis:	Sisteminis atsakas į infekciją. Šis sisteminis atsakas pasireiškia dviem arba daugiau iš toliau išvardytų infekcijos sukeltų požymių:
	kūno temperatūra > 38 °C arba < 36 °C;
	širdies susitraukimų dažnis > 90 kartų per minutę;
	kvėpavimo dažnis > 20 įkvėpimų per minutę arba PaCO2 < 32 mm Hg (< 4,3 kPa);
	leukocitų skaičius kraujyje > 12x109/l, < 4x109/l arba > 10 % nesubrendusių formų (blastų).
Sunkus sepsis:	Sepsis susijęs su organų disfunkcija, hipoperfuzija arba hipotenzija. Hipoperfuzijos ir perfuzijos sukeltų pokyčių pavyzdžiais gali būti laktatinė acidozė, oligurija arba ūminis psichikos sutrikimas, taip pat ir kiti pokyčiai.

 

 

Sepsinis šokas:	Sepsis su hipotenzija, nepaisant atitinkamos skysčių korekcijos, kartu su perfuzijos pokyčiais, tokiais kaip laktatinė acidozė, oligurija arba ūminis psichikos sutrikimai ir kt. Inotropinius arba vazopresinius vaistinius preparatus gaunantiems pacientams gali nepasireikšti hipotenzija perfuzijos pokyčių matavimo metu.
Hipotenzija:	Sistolinis AKS < 90 mm Hg arba sumažėjimas > 40 mm Hg nuo pradinio lygmens jei nėra kitų hipotenzijos priežasčių.
Dauginių organų disfunkcijos sindromas:	Organų funkcijos sutrikimas atsiranda ūmine liga sergantiems pacientams tais atvejais, kai homeostazės nepavyksta palaikyti be intervencijos.“

 

Sisteminio uždegiminio atsako sindromo (SUAS), sepsio ir infekcijos tarpusavio sąveika (Amerikos torakalistų koledžo ir Kritinių būklių medicinos draugijos susitarimų konferencija: Sepsio ir organų nepakankamumo apibrėžimai bei naujojo sepsio gydymo gairės (1992), Kritinių būklių medicina, 20 tomas, Nr. 6).

 

Klasifikavimas

Sepsio dokumentavimą reikia interpretuoti atidžiai. Terminas Sepsis gali būti naudojamas, turint omeny:

1. Infekcijos sukeltą SUAS, pvz., antrinį sepsį po šlapimo takų infekcijos. Tai rodo, kad lokali šlapimo takų infekcija pateko į kraujotaką ir tapo generalizuota infekcija.
2. Lokalizuotą infekciją (pvz., žaizdos sepsis). Jei paaiškinus klinicistui patvirtinama, kad sepsis naudojamas lokalizuotai infekcijai apibūdinti.

Gali tekti tiksliau išsiaiškinti su klinicistu urosepsio terminą tam, kad būtų galima nustatyti, ar jis susijęs su:
1. generalizuotu sepsiu (septicemija)

ARBA

2. šlapimo užkrėtimu bakterijomis, jų produktais arba kitomis toksinėmis medžiagomis, bet nėra kitų pokyčių.

Kai sepsiu sergančiam pacientui sukoduota:

O03–O07	Abortu pasibaigęs nėštumas
O08.0	Lytinių takų ir dubens organų infekcija po aborto, negimdinio nėštumo ir nėštumo su pūsline išvisa
O75.3	Kita infekcija gimdant
O85	Kraujo užkrėtimas (sepsis) po gimdymo
T80.2	Infekcijos po infuzijos, transfuzijos ir gydomosios injekcijos
T81.42	Sepsis po procedūros

 

suteikite papildomą kodą nuo A40.- Streptokokinis sepsis iki A41.- Kitas sepsis sepsiui nurodyti arba B95–B97 Infekcines ligas sukeliančios bakterijos, virusai ir kiti sukėlėjai, siekiant nurodyti lokalizuotos infekcijos nustatytą sukėlėją. Susijusioms būklėms reikia suteikti išorinės priežasties kodą (ypač komplikacijų kodus nuo Y60.- iki Y84.9).

 

Teigiamas kraujo pasėlis neturėtų būti naudojamas kaip sepsio indikatorius. Pvz., pacientui kuriam nustatyta infekcija ir kurio kraujo pasėlis teigiamas, galima nediagnozuoti sepsio. Panašiai ir neigiamas kraujo pasėlis nepaneigia sepsio klinikinės diagnozės.

 

Sisteminis uždegiminio atsako sindromas (SUAS)

SUAS reikia koduoti, kaip nurodyta toliau:

• Infekcijos sukeltas SUAS koduojamas pagal įrašą Sepsis.

• Traumos sukeltas SUAS koduojamas pagal traumos tipą.

• Kitokio, nei infekcijos, klinikinio įvykio sukeltas SUAS koduojamas pagal įvykio tipą (pvz., pankreatitas, išemija).

Bakteremija siaurąja prasme reiškia „bakterijų buvimas kraujyje“. Pacientui ji gali ir nepasireikšti. Australijos klinikinėse nuostatose terminas „bakteremija“ naudojamas apibūdinti pacientus su simptomine bakteremija. Tokiais atvejais reikia suteikti kodą A49.9 Bakterinė infekcija, nepatikslinta.

 

Ligoninėje įgyta bakteremija nustatoma esant teigiamam kraujo pasėliui pacientams, nekarščiavusiems hospitalizavimo metu, t. y. kūno temperatūra mažesnė, nei 37,4 ^oC, ir po 48 valandų arba daugiau po hospitalizavimo pradėjo karščiuoti. Kodas A49.9 Bakterinė infekcija, nepatikslinta su išorinės priežasties kodu Y95 Nozokominė būklė.

 

Apibrėžimas

Daugeliui organizmų gali būti nustatomas atsparumas vaistiniams preparatams. Šis standartas susijęs su atsparių organizmų, sukeliančių infekcijas pacientui, kodavimu.

 

Meticilinui atsparus auksinis stafilokokas (angl. Methicillin Resistant or Multi-resistant Staphylococcus Aureus, MRSA)

Įprastai M nurodo meticiliną, taip pat gali būti naudojamas išreikšti atsparumą daugeliui vaistinių preparatų.

 

Staphylococcus aureus dažnai randamas ant odos, bet jis gali sukelti daug ligų ir būklių, skirstomų nuo nežymių iki pavojingų gyvybei. Infekcijos laipsnis svyruoja nuo siūlės absceso iki septinio flebito, lėtinio osteomielito, plaučių uždegimo, meningito, endokardito ir sepsio.

 

Meticilinas yra pusiau sintetinis penicilinas, naudojamas laboratorijose atsparumui nustatyti, nors daugiau klinikinėje praktikoje nebevartojamas. Panašūs vaistiniai preparatai, naudojami gydymui, yra flukloksacilinas ir dikloksacilinas. Paprastai yra dvi meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko  atmainos:

• Nozokomialiniai (arba įgyti ligoninėje) meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko potipiai dažniausiai atsparūs daugeliui antibiotikų, ne tik meticilinui ir penicilinui. Meticilinui atsparus Staphylococcus aureus paprastai atsparus daugeliui antibiotikų.

• Visuomenėje įgyto meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko potipiai paprastai atsparūs tik meticilinui ir penicilinui (nedidelė dalis atspari eritromicinui arba ciprofloksacinui). 

Vankomicinui atsparus enterokokas (angl. Vancomycin resistant Enterococcus, VRE)

Enterokokas yra gramteigiamas mikroorganizmas, kuris įprastai auga sveikų asmenų apatinėje virškinimo trakto dalyje ir lytiniuose takuose. Enterokokas taip pat žinomas kaip D grupės streptokokas. Šis organizmas tam tikromis aplinkybėmis gali būti patogeniškas ir sukelti šlapimo takų infekcijas, žaizdų infekcijas, septicemiją ir endokarditą.

 

Vankomicinas yra stiprus antibiotikas, naudojamas ligoninėse meticilinui atsparios stafilokokinės infekcijos pagrindiniam gydymui.

 

Vankomicinui atsparus enterokokas yra enterokoko atmaina, kuriai išsivystė atsparumas vankomicinui ir daugeliui kitų dažnai vartojamų antibiotikų.

 

Svarbu atskirti mikroorganizmų sukeltą „infekciją“ nuo mikroorganizmų „kolonizacijos“. Pacientas gali būti kolonizuotas organizmų, bet jie nesukels infekcijos požymių arba simptomų. Todėl mikrobiologiniai tyrimai gali nurodyti meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko, ar vankomicinui atsparaus enterokoko, ar bet kokių kitų organizmų buvimą, bet pacientas nesirgs šių organizmų sukeliama infekcija.

Klasifikavimas

Infekcijos buvimą (žaizdos infekcija, šlapimo takų infekcija, pneumonija ir kt.) reikia dokumentuoti ir koduoti pagal ACS 0002 Gretutinės diagnozės prieš šiems organizmams suteikiant papildomą kodą arba koduojant organizmų sukeltą būklę. Jei klinicistas įrašė dokumentuose, kad infekciją sukėlęs organizmas atsparus antibiotikams, taip pat reikia suteikti kodą iš Z06.- Bakterijų atsparumas antibiotikams.

 

Papildomu kodu priskiriamas kodas iš Z06.- Bakterijų atsparumas antibiotikams kategorijos, kad galima būtų nustatyti kuriam antibiotikui šis mikroorganizmas atsparus.

 

Meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko sukeltoms infekcijoms suteikti kodus tokia tvarka:

• Infekcijos kodas

• B95.6 Staphylococcus aureus, sukeliantys ligas, klasifikuojamas kituose skyriuose (jei organizmas dar neįtrauktas į infekcijos kodą)

• Z06.32 Meticilinui atsparūs ligų sukėlėjai 

Įsidėmėkite, kad Z06.32 kodas suteikiamas, kai nustatomas Meticilinui arba daugeliui preparatų atsparus auksinis stafilokokas (Staphylococcus Aureus), kai vienas iš preparatų yra meticilinas.

 

Vankomicinui atsparią infekciją reikia koduoti tokia tvarka:

• Infekcijos kodas

• B95.2 D grupės streptokokai, sukeliantys ligas, klasifikuojamas kituose skyriuose (jei organizmas dar neįtrauktas į infekcijos kodą)

• Z06.41 Vankomicinui atsparūs ligų sukėlėjai 

Z06.8 Daugeliui antibiotikų atsparūs ligų sukėlėjai kodą reikia suteikti, jei mikroorganizmas atsparus dviems arba daugiau antibiotikų, išskyrus meticiliną (kuris priskirtas Z06.32 kodui).